Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Užpaliečiai, nesižvalgydami svetur, kuria ir puoselėja savas tradicijas

Užpaliečiai, nesižvalgydami svetur, kuria ir puoselėja savas tradicijas

Jei reikėtų išrinkti šių metų vasaros renginių gausiausią dieną, tai turbūt būtų rugpjūčio 15-oji. Praeityje gerokai primiršta Žolinės diena šįmet daugelyje vietovių pradėjo tautinio savitumo paieškas. Remiantis etnologo prof. Liberto Klimkos įžvalga, kad Žolinė – tai liaudiškosios tradicijos, įprasminančios tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą, galima teigti, jog minėdami šią dieną neturėtume žvalgytis svetur. Esame unikalūs tuo, ką turime savyje, kas būdinga mūsų vietovei ir ką mums perdavė praeities kartos. Užpaliečiai Žolinės šventės prasmę surado prieš aštuonerius metus. Varginančių paieškų nebuvo, nes čia gyvena žirgų mylėtoja, etninės kultūros puoselėtoja Viktorija Jovarienė.

Jei kam galvojant apie žirgus kirba mintys, jog tai nesuderinama su etnine kultūra, tautodaile ar kultūrinėmis veiklomis, reikėtų žvilgtelti į valstybės istorinę vėliavą, prisiminti valstietiškus darbus, kuriuose neapsieita be arklio pagalbos, pasidomėti tautosakine išmintimi apie žirgą. Sukaupta praeities kasdienybė šiandien sklandžiai įsipina į renginius. Norintys tuo įsitikinti visada laukiami Užpaliuose (Utenos r.), ypač per Žolinės šventę „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“.

Pagrindinės šventės rėmėjos Lietuvos žemės ūkio ministerijos dėka šiais metais taurėmis buvo apdovanota 30 šventės dalyvių raitelių. Daugumai jų tai buvo pirmasis gyvenime startas stebint žiūrovams, o žiūrovams tai buvo begalinė ištvermės ir meilės gyvenimui pamoka. Matant žirgu jojantį ką tik neįgaliojo vežimėlyje sėdėjusį raitelį, atgyja pagarba iš protėvių paveldėtai žmogaus ir žirgo bendrystei. Jausdamas raitelių pasitikėjimą savimi ir matydamas iš džiaugsmo ašarojančias artimųjų bei žiūrovų akis supranti, kad žirgas gali vienyti įvairiausių socialinių sluoksnių ar pažiūrų žmones.

Į šventę susirinkę žirgus mylintys žmonės nepasimetė tarp veiklų, vykusių prie Užpalių kultūros centro, dvaro buvusių arklidžių (kamenyčios) ir gimnazijos kiemuose. Scenoje keitėsi meniniai kolektyvai: liaudies instrumentų ansamblis „UT“ (vad. L. Liaugaudė), priminęs muzikavimo tradicijas lietuvio kasdienybėje, „Labaiteatras“ (rež. A. Sunklodaitė), suorganizavęs teatralizuotą, kultūrine prasme pažintinę kelionę aplink pasaulį, Užpalių gimnazijos roko grupė „Dark Light“ (vad. A. Janaudis), dalijusi jaunystei būdingą savasties ieškojimų polėkį, Utenos krašto žmonių su negalia kapela (vad. G. Kaušylas), liaudiškomis melodijomis grąžinusi į jau primirštas gegužines, ir K. Jakutis su grupe, skatinęs nepamiršti to, ką išmokė tėvai. 

Menines programas papildė Užpaliuose dar niekada nematytas žirgų teatras „Bingo“ (vad. J. Petrulevič). Įdomu buvo sužinoti ir Aukštaitijoje nevartojamo žodžio „šaktarpis“ reikšmę. Anot šilutiškių, tradicinių amatų meistrų A. ir V. Raukčių, tai tuščias laikotarpis, pertrauka, stabtelėjimas. Kad būtų suprantamiau, ką galima nuveikti stabtelėjus nuo kasdienės rutinos, šilutiškiai pristatė tapybos ir medžio darbų bei floristikos ir margučių parodą. J. Levčenkienės darbų paroda bylojo apie žirgą tapyboje ir keramikoje.

Pageidaujantys ne tik stebėti veiklas, bet ir tapti aktyviais dalyviais save išbandė tradiciniuose Žolinės žaidimuose, kuriuos vedė mokytojas S. Šližys ir Užpalių kultūros centro „Artistuko“ kolektyvas. Išbandžius judrius žaidimus neprošal buvo pasižvalgyti į G. Adiklienės sukurtus molinukus ar čia pat A. Adiklienės mezgamas riešines. Rokiškio r. Lašų kaimo bendruomenės ir Užpalių seniūnijos Vilučių bendruomenės šeimininkės viliojo pačių pagamintais gardėsiais, o vietos ūkininkai prekiavo Užpalių žemėje išauginta produkcija. G. ir P. Bakėjų veltiniai darbai priminė, kad po Žolinės artėja vėsesnis metų laikas. V. Jurka ne tik pardavinėjo medų, bet ir papildė šventės rėmėjų gretas dovanodamas bitučių suneštą derlių.    

Šventės organizatoriai UKC Užpalių skyrius, Užpalių seniūnija ir klubas „Ašvienių fanai“ dėkingi už pagalbą visiems šventės rėmėjams, tarp kurių Utenos r. savivaldybė, AB „Lytagra“, UAB „Utenos mėsa“, IĮ „Pauleta“, UAB „Lašų duona“, UAB „Giedna“, UAB „SavaTechnika“, AB EWA, D. ir A. Vaškeliai, A. ir V. Vaškeliai, R. ir R. Maniušiai, R. ir A. Miliai, V. ir B. Garunksčiai, V. ir L. Keraminai, A. ir D. Vitkūnai, J. ir V. Vaškeliai ir kiti kultūriniam bendravimui neabejingi žmonės. 

Kas buvo kūrybiškai smalsūs, talkinant žolininkei A. Didžiokienei iš lietuviškų augalų gaminosi „saldaus miego pagalvėles“. Kiek anksčiau pasiūtos E. Tolvaišienės pagalvėlės daug džiaugsmo teikė vaikams laukiant G. Kandratavičienės piešinuko ant rankos. Buvo galima ne tik pasimėtyti žaismingai spalvingomis pagalvėlėmis, bet ir pasėdėti ant jų medžio pavėsyje.  

Kiekvienas šventės akcentas bylojo apie lietuvio gyvenimo vingių kasdienybę, laiko tėkmėje tapusią etnine kultūra. Parodytas V. Juknio ir B. Minutkienės sukurtas dokumentinis filmas „Kamenyčia“ apie V. Jovarienės iniciatyva restauruojamose buvusio dvaro arklidėse esančias ekspozicijas tapo lyg apibendrinimas viso to, ką gali nuveikti žmogus, puoselėdamas bendrystę su žirgu.

Užpaliečių Žolinės šventėje nėra fejerverkų, neatliekamos lauko erdvėse vykstančius renginius vienijančios populiarios programos, čia kuriama savasties su praeitimi nuotaika. Kūrėju tampa kiekvienas, atėjęs į šventę, nuo paties mažiausio iki vyriausio. Kitaip ir būti negali, nes tai užpalietiškas savitumas puoselėjant tai, ką paliko tėvai.

Birutė Minutkienė

Nuotraukų autoriai Mindaugas Ilčiukas, Petras Lozda, Jonas Bučelis, klubas „Ašvienių fanai“

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top