Dažnokai juokaujama, kad norėdami sužinoti, koks oras už lango, atsakymo ieškome internete užuot išėję pasižvalgyti į lauką. Turime daug informacijos ar istorinių faktų apie tolimiausias šalis, tačiau nesusimąstome, ką galėtume papasakoti apie namą, kuriame gyvename. Kokia jo praeitis? Kas jame ar jo kieme vyko, kol mūsų čia nebuvo?
Rokiškio teatralai Užpaliuose po knygos apie M. Olkinaitę pristatymo
Deja, artimiausios aplinkos praeitis dažnokai lieka laukti „geresnių laikų“, kurie retokai ateina. Vis nerandame laiko, o gal nedrįstame vienas kitam išsakyti jausmų ar dalintis išgyventomis nevienadienėmis istorijomis. Atviravimo stokos spragą galėtume užpildyti pasinaudodami laikmečio išbandytu metodu – sudirgintų jausmų užrašymu popieriaus lape. Paprasčiau tariant, išsisakyti bet kokias mintis toleruojančiam dienoraščiui. Tereikia išdrįsti būti atviram sau.
Ar dienoraštis ištikimai išsaugo mūsų paslaptis, parodo laikmetis. Niekas nežinome, kiek tokių užrašų liko užmarštyje ar pasiklydo praeityje niekieno neperskaityti, bet yra ir priešingų likimų. Apie vieną tokių buvo kalbama Užpalių kultūros centre (Utenos r.). Rokiškio liaudies teatro aktoriai užpaliečiams pristatė teatralizuotą kompoziciją „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“ pagal Matildos Olkinaitės biografiją, kuri aprašyta knygoje „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“. Į knygą po kruopelytę sudėta informacija, kurią teatralams pavyko surinkti iš perpasakotų prisiminimų. Knygoje perspausdinti dienoraščio puslapiai ir dalis eilėraščių, kuriuos mergina spėjo parašyti iki lemtingos 1941 metų liepos. Pirmasis poetės eilėraštis pasirodė, kai jai tebuvo devyneri (1931 m.), o po dešimties metų devyniolikmetė kartu su šeima buvo sušaudyta.
Dienoraštis išsaugojo sudėtingu istoriniu laikotarpiu užrašytas mintis: „Man kartais atrodo, kad visas pasaulis slenka pro mane pavargusiu liūdnu žmogumi. Ir man norisi tam žmogui tarti ką nors gero ir švelnaus, atstumti plaukus nuo jo sudrėkusios kaktos ir ją pabučiuoti“, – taip Matilda užrašė 1940 metų nuotaikas mūsų šalyje. Mažame Rokiškio r. Panemunėlio miestelyje gimusi ir čia didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Lietuvos poetė rašydama asmeninį dienoraštį mums paliko paaugliškus ir jaunatviškus pastebėjimus iš laikotarpio, kai išeiti į lauką nesinorėjo ne dėl baimės pasilikti be kompiuterio, o dėl pavojaus likti be artimųjų.
Sunku tai suprasti šiandien, kai naršydami interneto erdvėse neturime laiko pabendrauti su tame pačiame kambaryje ar už sienos esančiu žmogumi. Panirę į pasaulinius įvykius pasilikime atsakingi vyksmui šalia. Ačiū likimui, kad dar turime žmonių, matančių gamtos spalvų kitimą.
Jūratė Gaučiene prie savo darbų rinkimų dieną J. Gaučienės darbų paroda Užpaliuose A. Šulcienės žvilgsnis į Užpalius iš savo kiemo
Užpalių kultūros namuose eksponuojamos Jūratės Gaučienės sukomponuotos vasaros spalvos gėlėse. Užpalietės darbus netrukus pakeis Alės Šulcienės nufotografuoti Užpaliai – tokie, kokius pavyko įamžinti iš kiemo žvelgiant į Šventosios upę. Abiejų kūrėjų darbai – tai lyg pokalbis su savimi, kai esi sąlytyje su artimiausia aplinka už namo, kuriame gyveni, lango. Kūrybiškai išreikštos įžvalgos – tai savotiškas dienoraštis, fiksuojantis šiandieną, apie kurią galimai kada nors kas nors papasakos kitam, o tai jau istorija.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai: Neringa Danienė, Ramunė Žemaitienė, Giedrius Indrašius ir Alė Šulcienė