Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Kas besuskaičiuos, kiek kartų savo gyvenime lankėmės renginiuose, kurie vadinami tradiciniais. Tam, kad tradicija nesustotų, renginių organizatoriams tenka kas metai įveikti konkurenciją pirmiausia su savimi. Kuo ilgiau tęsiasi tradicija, galimai tuo mažiau turi panašumo į pirmąjį renginį.
Prieš devynerius metus Užpalių kultūros centro ir klubo „Ašvienių fanai“ suorganizuota Naktigonė jaukinosi tradiciją užjoti ant Lygamiškio piliakalnio ir pamojuoti besileidžiančiai saulei. Po dvejų metų Naktigonės vietą, Šventosios upės salpą, gamtos dievams panorus teko pakeisti. Pradinę mintį, kad vyks tik bendravimas prie laužo dalijantis įvairiomis patirtimis, 2017 metais bičiuliškai pakoregavo choras „Ave Vita“, davęs impulsą meniniams pasirodymams. Nuo 2020 metų Naktigonės dalyvius džiugina atlikėjai pagal SPARSE projektą „Menų sklaida Europos regionuose“. Asociacija, menininkų grupė „Žuvies akis“, įsikūrusi Klaipėdoje, trečius metus yra kartu su užpaliečiais. Rugsėjo mėnesį planuojamas SPARSE komandos išvažiuojamasis seminaras Užpaliuose (Utenos r.), o dabar mėgaujamės meninėmis programomis, kurios pateikė naujų iššūkių Naktigonėje.
Šiais metais pirmą kartą naudojomės elektra. Naktigonės vieta neturi priėjimo prie elektros linijos, tad į pagalbą atskubėjo Užpalių seniūnas su elektros generatoriumi. Žiūrėjome „No Shoes“ teatro monospektaklį „Dulkėti veidrodžiai“ ir kartu su atlikėju Raimondu Kleziu išgyvenome jo patirtis. Aktorius sakė, kad spektaklį atliko jau daugiau nei šešiasdešimt kartų, bet tamsiuoju paros metu lauke šalia miško kartu su žirgais to dar nebuvo!
Va tokia ta meninė rutina, lyg ir viskas žinoma, bet kartu nauja. Kaip ir gitaros garsai prie laužo. Atrodo, kad tai iš kartos į kartą persiduodanti tradicija, skirtumas tik tas, kad dabar daug mažiau dainuojama. Daugiau pasyviai klausome arba įsijungiame mobilųjį telefoną ir skaitome tekstą iš jo. Džiugu, kad buvo jaunimo, kuris turėjo drąsos padainuoti kartu su gitaristu Algimantu Baronu, į Naktigonę Užpaliuose atvažiavusiu su dviračiu iš Svėdasų (Anykščių r.). Skambant gitaros garsams ir spragsint laužui, naktis neprailgo. Karšta arbata, ant laužo žarijų iškepusi kiaušinienė su lašinukais žadino miegančius palapinėse ir tyliai kuždėjo ateitį: kitais metais Naktigonėje susitiksime dešimtą kartą. Ar tai daug, palyginus su prof. Kastyčio Bariso vadovaujamo VDU Švietimo akademijos mišraus choro „Ave Vita“ dvidešimt septinta kūrybine stovykla Užpaliuose!? Visa karta užaugo nuo pirmosios stovyklos, nemaža dalis jų pasikeitė, bet išlikusi stipri nepajudinama stovyklos rutina – dvi repeticijos per dieną. Kruopštus darbas išprovokavo tradicinius baigiamuosius koncertus, kurių metu užpaliečiai išgirsta ką tik sukurtą, patį naujausią repertuarą. Choristų giedojimas šv. Mišių metu jau nestebina užpaliečių, bet šiais metais gimė nauja idėja – sakralinės ir tautinės muzikos koncertas Užpalių Šv. Trejybės bažnyčioje. Naujas akcentas atsirado ir koncerto metu Užpalių kultūros namuose. Pristatyta aštuoniolikmečio Pauliaus Varkalio tapybos darbų paroda „Spalvų dermė“.
Pažintis su Pauliumi užsimezgė kiek seniau, per Žolinės šventę „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“, kuri šiais metais įvyks vienuoliktą kartą. Šventės lankytojai turės galimybę pamatyti Užpalių kultūros namuose eksponuotą harmoningai ir estetiškai spalvomis žaidžiančią parodą. Žolinės šventėje tai nebus vienintelė paroda. Kitą parodą ruošia nuo pirmosios Žolinės šventės renginyje su žirgais talkinanti Viktorija Palubeckienė. Psichoterapeutės vedamus hipoterapijos užsiėmimus lankantys vaikai ir jaunuoliai dar praėjusiais metais pažadėjo savo darbais papuošti Užpalių Žolinės šventę.
Apie sau duotą pažadą suorganizuoti parodą, kurioje žirgininkė Viktorija Jovarienė atpažintų save, prisipažino ir Rasa Sliesoriūnienė, pristatydama savo karpinius buvusiose Užpalių dvaro arklidėse – Kamenyčioje. Kelinta tai paroda, tautodailininkei keblu atsakyti, kiek lengviau išvardyti šalis, kurių muziejuose jos karpiniai pabuvojo. O Užpaliuose tėra buvę tik tapybos darbai. Aukštaitijai ir Žirgo metams skirtą karpinių parodą jau galima aplankyti, o Žolinės šventės metu lankytojų lauks visos čia paminėtos parodos. Parodos trys, bet visos skirtingos, kaip ir kiekviena veikla, vykstanti n-tąjį kartą. Kad ir kiek gludinsi patirtį, niekada nepasiruoši visiems iššūkiams akistatoje su žiūrovu. Taip ir sukamės gyvenimo rate spręsdami dilemą, kas geriau – vienkartinis ar laiko patikrintas produktas.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai: Jovita Jasikevičienė, Neringa Šmatavičienė, Edita Rukšytė, Linas Bražionis
