Būna momentų, kai iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniai įvykiai ima ir susidėlioja į natūralia seka besipinančią juostą. Dar džiugiau, kai tie įvykiai yra malonūs ir norisi juos prisiminti.
Vasaros pabaigoje šalies mototurizmo ralio kultūrinio nuotykinio renginio dalyviai, apsilankę Utenos rajone, Užpaliuose, išgirdo klausimą: „Ką bendra turi Oginskiams priklausęs Užpaliuose esantis dvaras ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras bei režisierius Rimas Tuminas?“ Atsakymas labai paprastas – spektaklis „Madagaskaras“. Jei straipsnio skaitytojams šis atsakymas sukėlė dar daugiau neaiškumo, skubu atsakyti. Buvusiose dvaro arklidėse vėliau įsikūrusioje Užpalių mokykloje mokėsi žinomas geografas Kazys Pakštas. Be abejonės, režisieriui teko nemažai paanalizuoti Užpaliuose varliamušiu vadinto, o spektaklyje Pokštu įvardyto personažo biografiją. Apie geografo idėjas naujai imta kalbėti Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubui bei Lietuvos geografų draugijai organizuojant ekspediciją „Kazio Pakšto Dausuva – Belizas‘15“. Režisierius R. Tuminas neliko abejingas kultūrinei ir geografinei kelionei, o užpalietė, Lietuvos geografų draugijos viceprezidentė Genovaitė Kynė nepraleido progos režisieriui užsiminti apie Užpalius. Draugiško pokalbio rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Ekspedicijos dalyviams, tarp kurių buvo ir užpalietės Genovaitė Kynė bei Rasa Abelytė, grįžus į Lietuvą, užpaliečių bendruomenę pasiekė džiugi žinia: režisierius Rimas Tuminas padovanojo penkiasdešimt kvietimų į Utenos kultūros centre vyksiantį Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Savižudis“ (rež. Gabrielė Tuminaitė).
Kaip ir profesoriaus K. Pakšto idėjos, taip ir užpaliečių atsiliepimai apie spektaklį įvairiapusiai. Žinoma, visi dėkingi už dovaną, bet mintims ir įspūdžiams neįsakysi. Vieniems buvo per daug triukšmo, kitiems – mažai humoro, dar kitiems buvo sunku prisiminti netektis… Teigiamas emocijas iš spektaklio išsinešę užpalėnai leidosi į gilesnius apmąstymus. Atkreipdami dėmesį į profesionalią vaidybą analizavo spektaklyje iškeltas tarpusavio santykių, psichologinės stiprybės likus vienam akistatoje su propaganda ir net verslumo, kad ir mirties atveju, temas. Teatrine kalba prabilti apie savižudybę – ganėtinai savižudiškas pasirinkimas, juk turbūt dažnas savo gyvenime esame apie tai pagalvoję, todėl ir įspūdžiai analizuojami per asmeninę patirtį.
Nespėjus nurimti diskusijoms apie spektaklį, užpaliečiai rinkosi į Užpalių kultūros centrui Svarbaus žmogaus dienos minėjimą. Čia be išlygų svarbus kiekvienas: žiūrovas, atlikėjas, rėmėjas, pesimistas ar optimistas. Tik visiems susitelkus kuriamos ir įgyvendinamos idėjos, bet šio renginio tikslas – ne dirbti, o pasidžiaugti bendryste. Renginio svečiai, Vilniaus regiono kultūros centro folkloro ansamblis „Jorė“ (vad. Rūta Aleksiūnienė), į savo koncertinę programą įpynė ne tik muzikinius numerius, bet ir advento burtus bei žaidimus. Juose džiugiai dalyvavo užpaliečiai. Bendros dainos, liaudiški rateliai lyg atvėrus kraičio skrynią karaliavo kultūros centro salėje. „Lyg sugrįžę jaunystės laikai“, – emocijų neslėpė vyresnieji šventės dalyviai, kiti prisiminė mokykloje išmoktą „Bitute pilkoji“ ritmą ir visi vieningai sukosi žaisdami „Siūlai, siūlai, susivykit“.
Pasišnekučiavimui laiko irgi rasta. Pasirodo, būta ne tik giminių tarp užpaliečių ir „Jorės“ ansamblio atlikėjų, bet ir mototurizmo ralio dalyvių, kurie džiaugėsi vėl atvykę į Užpalius.
Taip ir sukasi ne tik gyvenimo, bet ir kultūrinių veiklų ratas. Idėjos keičia vienos kitas vis praplėsdamos bičiulių būrį ir vienydamos mus, lietuvaičius, nesvarbu, kur gyvename ir kokia mūsų profesija. Svarbiausia, kad visada turėtume, ką gero ir malonaus prisiminti vieni apie kitus.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos Sauliaus Šlyžio ir Gerimanto Statinio