Meilei ribų nėra. Šiuos žodžius esame girdėję daugelis. Tačiau ar mokame juos realizuoti savo užimtame gyvenime, pripildytame nesibaigiančių darbų, bėgimo ir chaoso? Ar mokame stabtelėti ir pažvelgti į esančius šalia? Pastarieji įvykiai Lietuvoje rėkte rėkia, kad nelabai arba nepakankamai. Kita vertus, pažvelgus į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) užsienio studentus, būriais traukiančius į gyvenimo nuskriaustų vaikų globos namus, nuomonė ima keistis. Vis dėlto tarp jaunų, veržlių ir karjeros siekiančių žmonių pilna tokių, kurie visą savo šilumą ir meilę išdalija tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
LSMU Medicinos fakulteto Kalbų ir edukacijos katedros lektorė Loreta Alešiūnaitė moko lietuvių kalbos studentus, atvykusius studijuoti iš užsienio. Kalbėdama apie savo darbą, lektorė spinduliuoja pavydėtinu užsidegimu ir meile. Loreta sako, kad mokymosi procesui labai svarbus nuoširdus bendravimas. Šiltas bendravimas – tarsi jausmų kalba, kuria lektorė dalijasi su savo studentais. Gal todėl grįžtamuoju atsaku užsienio studentai gręžiasi į likimo nuskriaustus Lietuvos našlaičius ar neįgalius mažamečius, kiekvienais metais nešdami Naujųjų metų viltį ir kalėdinę šilumą…
Gerbiama Loreta, kaip gimė idėja suorganizuoti išvykas į vaikų globos namus LSMU užsienio studentams?
Nuo pat pradžių universitete dirbau su studentais iš užsienio – mokiau lietuvių kalbos. Pastebėjau, kad atvykusiesiems čia studijuoti reikalingas ne tik gausus žinių bagažas, bet ir nuoširdus bendravimas, pagalba, patarimai. Natūraliai išėjo, kad šiems jaunuoliams tapau užuovėja svečioje šalyje. Dar prieš dvylika metų visiems kartu gimė idėja aplankyti gyvenimo nuskriaustus vaikučius Lietuvoje. Kartu su keliais studentais iš Izraelio ir Libano pradėjome organizuoti išvykas į vaikų globos namus. Noras bendrauti, žaisti, dalytis ir globoti augo labai greitai. Mūsų mažaisiais draugais tapo našlaičiai, neįgalūs ar intelekto negalią turintys vaikučiai. Pastebėjau, kad globos jausmas, noras padėti silpnesniam sustiprėjo ne tik mano, bet ir studentų širdyse. Pajutome, kad šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventės tampa ypatingos tik tada, kai aplankome vargstančią šeimą ar sergantį vaiką, padovanojame jiems šypsenas.
Šiandien visas šventes, akcijas koordinuoja KIMSU ir LSMU studijuojančių užsieniečių studentų organizacija bei aktyviausieji savanoriai. Geranoriškai padeda ir akcijose dalyvauja LSMU Tarptautinių ryšių ir studijų centro administracija, dekanato darbuotojai. Universitetas skiria transportą dovanoms nuvežti. Studentų vardu nuoširdžiai už tai dėkoju.
Nuo ko pradėjote, ką pirmiausia aplankėte?
Bene pirmiausia draugystę užmezgėme su Kaune esančia Jono Laužiko specialiąja mokykla, joje praleidome begales gerų akimirkų: dainavome, šokome, rengėme krepšinio rungtynes bei lietuvių liaudies žaidimo bočės čempionatą. LSMU studentai užsieniečiai čia lankosi ne tik žiemos švenčių metu: kartu su jaunaisiais draugais švenčia ir šv. Velykas, Pirmoko dienos bei kitas šventes. Nuostabu, kai matai jauną, karjeros siekiantį, veržlų studentą kartu su mažuoju draugu globotiniu, kartu sėdinčius ir marginančius velykinį kiaušinį. Tą akimirką jie būna panirę į kitą pasaulį: susikaupę, susiglaudę, be žodžių vienas kitą suprantantys. Tokią akimirką nenorom ištrykšta džiaugsmo ašara.
Ketverius metus iš eilės važiuojame ir į kūdikių namus „Lopšelis“ pas pačius mažiausius. Noriu pasidžiaugti, kad šiais mokslo metais jau trečią kartą vykstame į „Lopšelį“: vienu metu visi netilpome! Neapsakomas jausmas užplūsta, kai tvirtas studentas vaidina geraširdį Kalėdų Senelį. Štai, pavyzdžiui, per praėjusias šventes turėjome net du Kalėdų Senelius. Tiesa, jų odos spalva skyrėsi, tačiau mažųjų džiaugsmas matuojamas tik dovanojama šiluma ir meile. Kiekvienas studentas nori pašnekinti, pažaisti, prisiglausti prie jaunųjų draugų, kurių širdelės tokiomis akimirkomis prisipildo džiaugsmo ir gėrio spindulių. Ir tai yra tikra, nesuvaidinta meilė. Tyra tarsi kalnų krištolas. Ir be jokių ribų.
Studentai yra užsieniečiai: ar jiems išvykus ryšys, užmegztas su likimo nuskriaustais vaikučiais, nenutrūksta?
Studentai keičiasi nuolatos, tačiau meilė išlieka. Juk meilė neturi ribų, sienų, valstybių, žemynų. Ji jungia visus žmones. Galiu pasakyti tik tai, kad meilė auga ir noras padėti dar labiau stiprėja. Akciją „Meilė be ribų“ pradėjome vos nuo dešimties savanorių, tačiau šiandien tie savanoriai nebesutelpa į dešimtis automobilių! Tai žavu. Be to, studentams keičiantis, atsiranda vis naujų idėjų, kaip pradžiuginti jaunuosius globotinius, kaip juos nustebinti. Savo mažiesiems draugams nuperkame higienos priemonių, specialių ugdymo reikmenų, logopedinių priemonių. Tai darome daug metų iš eilės.
Iš kur gaunate lėšų?
Studentai patys sugalvoja, kaip užsidirbti pinigų, kad galėtų nudžiuginti savo globotinius. Nors bendravimas ir šiluma yra neįkainojamos vertybės, vis dėlto šiems vaikeliams labai reikia ir materialinės pagalbos. Reikia elementarių ir būtinų higienos priemonių, mokymosi priemonių. LSMU tarptautinių studijų studentai be galo išradingi. Štai, pavyzdžiui, suorganizuoja pyragų kepimo vakarėlį arba įvairių tautybių maisto šventę. Tokie renginiai pritraukia universiteto dėstytojus ir svečius, kurie mielai perka studentų maistą, rankdarbius. Surinktos lėšos yra skiriamos labdarai. Sauskelnės, higienos bei mokymosi priemonės, žaislai – tai dovanos, kurios perkamos už uždirbtus pinigėlius.
Kodėl Jūs visa tai darote?
Man labai svarbu tai, ką darau. Aš myliu savo studentus už jų nuoširdumą ir nesuvaidintą, iš savo kraštų ir iš savo šeimų atneštą supratimą apie tai, kad esame ne vieni: apsidairykime, gal galime kam nors padėti, gal galime pasidalyti su kažkuo tuo, ką turime. Gėris ir meilė neturi nei religijos, nei sienų. Gerumą galima užauginti, tik pirmiausia reikia pradėti jį auginti savyje. Pasak amerikiečių rašytojo Marko Tveno (Mark Twain), gerumas – tai kalba, kurią kurtieji gali girdėti, o aklieji gali matyti.
Kokių pačių studentų, dalyvaujančių šiose akcijose, pasikeitimų pastebite?
Po kiekvienos akcijos jau daug metų girdžiu tuos pačius klausimus: kodėl mūsų visuomenė palyginti mažai rūpinasi šiais vaikais, kodėl tokie maži vaikučiai čia atsiduria. Ir kitas labai svarbus klausimas: kada vėl važiuosime aplankyti mažųjų bičiulių. Matau, jog sunkiausia būna išsiskiriant, atsisveikinant: ašaros blizga ne tik merginų akyse…
Ar tokie vizitai netraumuoja vaikučių, ar jie reikalingi? Ar universitetus reikia skatinti dalyvauti tokiose akcijose?
Taip, jiems mūsų reikia. Taip, ten mūsų visada laukia. Taip, mes ten dar ne kartą sugrįšime. Taip, mes patys praturtėjame, pasidalydami savo artumu ir šiluma. Taip, mums taip pat jų reikia. Taip, mes gyvename šalia ir mes mokame dalytis meile. Šios mintys nėra tik mano. Tai – studentų sudėliota jausmų mozaika.
Taip pat norime padėkoti J. Laužiko specialiosios mokyklos direktorei S. Ratkevičienei, mokytojai L. Vaitiekaitytei, direktorės pavaduotojai L. Navalinskienei bei kūdikių namų „Lopšelis“ direktorei A. Prasauskienei, kūdikių namų skyriaus administratorei J. Ulozienei ir visam kolektyvui už sudarytas galimybes studentams susitikti su šiose įstaigose gyvenančiais mažaisiais draugais.