Į TV3 ir UNICEF jubiliejinę 5-ąją misiją tolimoje Afrikos valstybėje – Mozambike – išvykę dainininkas Merūnas Vitulskis ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė lanko skurdžiai gyvenančius Mozambiko vaikus bei šeimas. Misijos dalyviai siunčia dienoraščius iš antrosios dienos, praleistos Mozambiko Tete provincijoje. Keliavusiųjų įspūdžius bus galima išvysti UNICEF laidoje „Už kiekvieną vaiką“, kurią transliuos TV3 televizija.
V. Kochanskytės antrasis dienoraštis
Gyvename Tete mieste (išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia žolių, kuriomis dengiami kaimo stogai, pavadinimą). Tad simboliška, kad ryte pažadino gaidžiai. Valgyti norisi ne tik kaimiečiams. Išgyvenimo problema mieste ne mažiau skaudi nei kaime.
Kėlėmės su saule. Sausi pusryčiai, trumpas darbų aptarimas – dalykiška grupės vadovė dar iš vakaro juos suskirstė, operatoriai filmavimo įrangą jau seniai pakrovė į mašinas. Ir džipai net pasišokinėdami rieda pagrindiniu Mozambiko keliu vakarų kryptimi kaimo, kuriame šiandien bus filmuojama Merūno „istorija“, link.
Mus lydi rūpestingi Mozambiko UNICEF darbuotojai, pasiruošę padėti įgyvendinti mūsų užsimotus darbus, atsakyti į visus rūpimus klausimus. Į mūsų nustebimą, kodėl važiuojame kairiąja kelio puse (juk Mozambikas buvo Portugalijos kolonija, o ten važiuojama dešiniąja), sulaukėme praktiško atsakymo: visos aplinkinės valstybės buvo Didžiosios Britanijos kolonijos ir jose važiuojama kairiąja kelio puse. Nepriklausomybę išsikovoję mozambikiečiai nusprendė „pasilengvinti“ gyvenimą – važiuoti kairiąja puse, kad nereikėtų mokytis vairuoti ir dešiniąja. Ir taip sumažinti avarijų skaičių. Labai praktiškas sprendimas, padedantis išgyventi.
Rudo molio spalvos peizažas, per kurį važiuojame į šalies gilumą, niūrus: atšiaurios pilko akmens uolos, medžiai be lapų, nendrinės arba molinės trobelės, stovinčios pavieniais, bet dažniausiai nedideliais kaimeliais. Išdžiūvusios upės, kurių dumblinose vagose ne liūčių metu užsodinami daržai. Jei kur ir yra gysla drumzlino vandens, tai ne ką gilesnė už pėdą: čia prausiamasi, skalbiama, tas vanduo geriamas, jame verdamas maistas. Kaip neužsikrėsi, nesusirgsi? Paklausę, kodėl taip negausiai kuriamasi prie upės, sužinome, kad žemės sklypą gali gauti nemokamai kiekvienas Mozambiko pilietis, nusprendęs susiręsti trobelę, bet tik šalia kitų šeimos narių. Ir tai suprantama – jei bėda, jei liko vieni vaikai, sulauksi iš savų žmonių pagalbos. O jei giminės nesusiprotės padėti, socialiniai darbuotojai ne tik paaiškins, bet ir to išreikalaus. Mozambike pagalbos maisto davinio pavidalu gali tikėtis tik tie našlaičiai, kurie liko gyventi vienkiemiuose. Jokių kitų pašalpų niekam nėra. Kiekvienas turi rūpintis savo išgyvenimu. Bet tai juk užgrūdina. O tos pašalpos tik silpnina žmogų – atpratina dirbti, ieškoti išeities, kovoti už save ir už savo artimą, „užmuša“ kūrybingumą…
Bendruomeniškumo, šeimos ryšio svarba žmogui šiame krašte dar nesunaikinta civilizacijos grimasų. Tik tai ir gelbėja nelaimės atveju. Genčių tarpusavio kovos, keturiasdešimties metų karas, skurdas, badas paliko tebekraujuojančią žaizdą valstybės gyvenime – iš dvidešimt penkių milijonų šalies gyventojų net du milijonai yra našlaičiai, o pusę šalies sudaro iki aštuoniolikos metų žmonės, turintys menką išsilavinimą ar visai jo neturintys, silpnos sveikatos, vargano fizinio išsivystymo.
Pagaliau pasiekėme kaimą, kur močiutė viena augina penkis vaikus. Vaikų mama mirė gimdydama penktąjį vaiką, tėvas – nelaimingo atsitikimo auka. Lūšnelė mažytė, poros kvadratų, be langų, be durų. Sunku įsivaizduoti, kaip tas šešetas naktį sutelpa išsitiesti ant šieno čiužinio. Čia pat – skurdžių drabužėlių krepšys. Ir daugiau jokio daikto. Maistas gaminamas lauke ant laužo, kurį žaibiškai užkūrė broliukas, o sesutė išvirė kukurūzų košės.
Merūnas, regis, sukurtas gerumo misijai. Ne veltui norėjo būti vienuoliu… Vaikai prie jo lipte prilipo – jaučia atjautos kupiną širdį. Merūnas ne tik kalbino močiutę, pažaidė su vaikais, bet ir vandens atnešti padėjo, dar lietuvių liaudies dainą dovanojo. Vaikai iš nuostabos žado neteko, kaimynės su plačiomis šypsenomis nušvitusiuose veiduose klausėsi negirdėto balso skambesio… Visi nuoširdžiai plojo ir už tokią karštą dovaną nuoširdžiai dėkojo. Kai vėliau paklausėme, ar yra sostinėje Maputo operos teatras, atsakė, kad yra, bet tokio gražaus balso, deja, nėra. Bet gi kas iš mus apsupusių kaimo žmonių ką nors žino apie tokį reiškinį kaip opera…
Paskui su vyriausiąja mergaite keliavome į mokyklą. Pakeliui paklausta, kokia jos didžiausia svajonė, ši atsakė, kad užaugusi norėtų turėti darbo. Kad galėtų padėti savo broliui, jaunesnėms sesutėms užaugti ir baigti mokyklą. Ne apie save galvoja, o apie savo šeimą. Taigi svarbu turėti darbo, mat darbų besikuriančioje valstybėje stinga. O kad tikrai gautų darbo, mergaitė stengiasi gerai baigti septynias klases. Už mokslą tik tuos pirmus septynerius mokslo metus mokėti nereikia. Vėliau mokslas jau mokamas, tad daugumai ir nepasiekiamas. Vaikai šioje šalyje mokytis nori, bet vos ūgtelėję jau turi padėti tėvams laukuose, darbuose, auginti jaunesniuosius, pelnytis duoną, kad išgyventų… O juk mūsų vaikai auga kaip tikri kunigaikštukai: bendro lavinimo mokykla, popamokiniai užsiėmimai, dailės, muzikos, sporto mokyklos, pažintinės kelionės, vasaros stovyklos ir t. t. Čionykščiams vaikams tokia realybės pasaka net nesisapnuoja.
Bet turime ir mes ko pasimokyti iš šios mokyklos tvarkos – buvome iki ašarų sujaudinti, kai pradžioje pamokų sustoję vaikai iš visos širdies giedojo savo šalies himną. Merūnas nustebo, kad visi taip darniai, taip muzikaliai, taip susiklausę gieda. Ir taip kiekvieną rytą visose šalies mokyklose. O kaipgi kitaip? Jie tiki geresne savo krašto ir savo pačių ateitimi. Išgyventi šiame pasaulyje, atrodo, Mozambiko vaikai pasiryžę. Tik reikia jiems bent kiek padėti išgyventi šį sunkų laiką.
Mozambikas – viena vargingiausių pasaulio valstybių, pagal gyvenimo lygį užimanti 178 vietą iš 187 šalių. Skaičiuojama, kad ten daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Mozambike yra ir vienas didžiausių pasaulyje vaikų iki penkerių metų mirtingumo lygis. Kiekvienais metais dėl maliarijos, prastos mitybos, kvėpavimo takų infekcijų, ŽIV / AIDS, prastų gimdymo sąlygų, viduriavimo 26 000 gimusių vaikų neišgyvena iki pirmo mėnesio, 55 000 vaikų nesulaukia savo pirmojo gimtadienio ir 85 000 – savo penktojo gimtadienio. Šalies rykštė – daugiau nei 2 milijonai našlaičių.
Paaukoti Mozambiko vaikams galima jau dabar. UNICEF primena, kad, skambindami trumpuoju numeriu 1891 (1,45 €), išgelbėsite vieno vaiko gyvybę, skambindami 1892 (2,90 €) – dviejų vaikų gyvybę. Daugiau paaukoti galima užsukus į interneto svetainę www.unicef.lt.
TV3