Utenos Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas vienas pirmųjų priėmė pabėgėlius iš Ukrainos. Šiuo metu jame gyvena 25 ukrainiečiai: beveik vienos mamos su vaikais, kurių yra 13. Tai – iškentę sprogimus, slėpęsi rūsiuose, palikę savo artimuosius karo draskomuose namuose Ukrainos žmonės.
Susitikti su nuo karo pabėgusiais ukrainiečiais, pasidomėti, kaip jie gyvena, kokių pageidavimų turi, kaip sekasi priprasti naujoje vietoje ir planuoti ateitį, kovo 16 d. į vienuolyną atvyko Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, mero patarėjas Vidmantas Valinčius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė, Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Jovita Strazdienė ir pavaduotojas Mindaugas Brazauskas.
Savivaldybės atstovus pasitiko vienuolyno vyresnioji sesuo Dominyka Violeta Slepikaitė ir visas būrys naujųjų gyventojų. Tiesa, ne visi – viena mama pasidžiaugė, kad jos mažasis jau pradėjo lankyti vaikų darželį. Pažindinantis ukrainiečiai sveikinosi lietuviškai: lietuvių kalbos pamokos jau duoda rezultatų. Kiekvienas savivaldybės atstovas buvo apdovanotas rankų darbo geltonos ir mėlynos spalvų segėmis.
Kadangi buvo ryto metas, visi draugiškai susėdo prie plataus stalo pasikalbėti ir pasivaišini arbata. Vienuolyne gyvenantys ukrainiečiai – iš skirtingų Ukrainos vietų: Kyjivo, Donecko, Zaporižės ir kt. Ukrainietės mamos dalijosi savo skaudžiais išgyvenimais, pasakojo, kaip bėgo nuo karo siaubo. Svarbiausia jų užduotis buvo apsaugoti savo vaikus ir išvežti juos į saugią vietą. „Vaikai dar ir dabar bijo stiprių garsų, – pasakojo mamos. – Krūpčioja nuo kiekvieno didesnio bildesio.“
Ukrainiečiai labai dėkojo seserims vienuolėms, savivaldybės darbuotojams ir visiems uteniškiams, kurie padėjo ir padeda jiems adaptuotis naujoje vietoje. „Tokio dėmesio ir rūpinimosi tikrai nesitikėjome, – kalbėjo mamos. – Jaučiamės čia kaip namuose. Jau dabar galvojam, kad karui pasibaigus visus jus kviesime pasisvečiuoti mūsų namuose Ukrainoje.“
Uteniškiai nuo karo siaubo pabėgusiems ukrainiečiams paaukojo daug ko: drabužių, žaislų, buities reikmenų, maisto. Seserys vienuolės kasdien rūpinasi suaugusiųjų ir vaikų užimtumu, buitimi. Kai kurios mamos jau susirado darbus, vaikai lanko vaikų darželius, vyresni ruošiasi pradėti mokslus Utenos mokyklose. Gyvenimas naujoje vietoje įeina į vėžes, bet skausmo, Ukrainoje palikus artimuosius ir namus, kurie kasdien bombarduojami, niekas negali numalšinti. „Esam labai dėkingos vienuolėms, kad mus priglaudė ir rūpinasi, čia labai gera, esam kaip viena didelė šeima, – kalbėjo mamos. – Bet vienuolyne amžinai negyvensime. Todėl norime susirasti būstus ir pradėti gyventi savarankiškai.“
Paaiškėjus, jog ukrainiečiai bando išspręsti vieną problemą – grynųjų pinigų trūkumą, – buvo pasirūpinta, kad kiekvienas turėtų savo asmeninių lėšų. Juk daugelis iš bombarduojamų miestų išvažiavo kaip stovi.
Atsisveikinta buvo taip pat šiltai ir jautriai. Tikrai, ukrainiečiai – neįtikėtinai stipri, drąsi ir draugiška tauta.