Altininkė Augusta Romaškevičiūtė nuo pat mažens domėjosi muzika. Šiuo metu ji groja su aukščiausio lygio muzikais viename seniausių ir didžiausių Vokietijos orkestrų. Daugybėje koncertų ir festivalių užsienio šalyse pasirodžiusi muzikantė teigia, kad kiekvienas kūrinys, kurį pavyksta atlikti įtaigiai, jai yra laimėjimas. Augusta taip pat kuruoja įvairius projektus, kurie padeda jai realizuoti save kaip menininkę ir atskleisti magišką muzikos galią netgi tiems, kurie niekada nėra susidūrę su gyvu klasikinės muzikos atlikimu.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika? Kuo sužavėjo būtent altas?
Kaip ne kartą pasakojo mama, nuo mažens daug ir gražiai dainavau, o sandėliuke atradusi seną tėčio smuiką, užsinorėjau juo groti. Radę skelbimą apie gabių muzikai vaikų priėmimą į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, tėvai nuvedė mane į stojamuosius, ten ir pradėjau savo muzikinį kelią.
Altas atsirado jau daug vėliau, dvyliktoje klasėje, svarstant, pas ką norėčiau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Į profesoriaus Petro Radzevičiaus klasę stojau dar grodama smuiku. Per du vasaros mėnesius išmokau alto raktą ir greitai pamilau šio instrumento tembrą, tokį artimą žmogaus balsui. Niekada nesigailėjau iškeitusi smuiką į altą – profesinis kelias mane nuvedė pas kitus nuostabius dėstytojus bei muzikus, leido tapti jaunimo, o vėliau profesionalių orkestrų ir ansamblių dalimi.
Orkestre altui dažnai tenka svarbiausia ritminė tekstūra, styginių kvartete jis į vienį „sulipdo“ visus balsus, kitose kamerinės muzikos sudėtyse solistiška alto partija atskleidžia pačius giliausius, intymiausius išgyvenimus. Beje, ne vienas muzikas patvirtins, kad būtent altininkai išsiskiria iš jų profesinio rato kaip ypatingi žmonės. Sakyčiau, mes, palyginus su smuikininkais, violončelininkais ar pianistais, esame labiau atsipalaidavę, ne tokie rimti, mėgstantys pajuokauti apie save. Taigi, altas skleidžia gerą aurą.
Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti muzikas?
Manau, kad svarbiausia – disciplina, užsispyrimas ir tikėjimas savimi. Talentas yra būtinas, tačiau be nuoseklaus darbo jis nieko vertas. Sėkmingai muziko karjerai svarbus ir komunikabilumas, gebėjimas darniai dirbti su kitais. Ir dar reikia būti kažkiek „nukritusiam iš mėnulio“ – tik mūsų skirtumai daro mus įdomius ir leidžia išsiskirti.
Papasakokite, kaip ruošiatės koncertams.
Pirmiausia susirandu savo partiją! Esu iš tų muzikų, kurie ruošiamų kūrinių mėgsta klausytis. Man patinka įsijausti į bendrą nuotaiką, išgirsti skirtingas interpretacijas, palyginti mūsų dienų atlikimą ir senesnius įrašus. Jeigu įrašo nėra, klausau kitų to paties kompozitoriaus darbų. Tiesiog įsijungiu telefone „YouTube“ programėlę ir klausau ruošdama vakarienę ar atsakinėdama į elektroninius laiškus. Dažnai kūrinio sukūrimo istoriją žinau jau iš anksčiau, jeigu ne – pasidomiu, apie tai kalbame ir drauge su kūrinį atliksiančiais kolegomis.
Pradėjusi mokytis kūrinį, pergroju jį, pasimėgauju melodijomis, pastebiu jam charakteringus techninius ypatumus, sudėtingesnius pasažus pagroju lėčiau. Kiekvieną kartą dirbdama prie naujo kūrinio vis labiau tobulinu jo atlikimą, kad intonacija, ritmas, dinamika, artikuliacija, frazuotė atitiktų kompozitoriaus notacijas ir mano pačios įsivaizduojamą, siekiamą interpretaciją. Didis italų altininkas Antonello Farulli yra pasakęs: „Kiekviena nata – tarsi perlas.“ Toks ir muziko darbas – nuolatinis „gludinimas“.
Tolesnis darbas priklauso nuo to, kam kūrinys parašytas, neužtenka tik mokėti savo partiją, svarbu, ką groja kiti. Tarkime, styginių kvartete alto atliekamą temą lydi antro smuiko ritminiai motyvai, todėl negali jos groti visiškai laisvai. Kompozitorius tą temą įsivaizdavo kaip judančią ir būtent tai paslėpė ją lydinčio instrumento balse. Tai žinant, muzikuoti drauge yra lengviau. O grojimas drauge ir yra pati įdomiausia proceso dalis. Labai dažnai tai tėra keletas repeticijų, kuriose atrandama bendra kūrinio interpretacija, išryškėja skirtingi charakteriai. Kartu „sulipdytą“ kūrinį prieš koncertą labai vertinga pagroti kitiems kolegoms ar artimiesiems. Kiekvienas pasirodymas sukelia mažesnį ar didesnį jaudulį, kurį atlikėjas mokosi suvaldyti kuo daugiau grodamas kitiems. Pats tikriausias malonumas, kai kūrinį gali atlikti ne vieną ir ne du kartus, jis tarsi įauga į pirštus – tada muzikuoti tampa labai lengva.
Koks Jūsų didžiausias profesinis laimėjimas?
Sakyčiau, konkursas į Diuseldorfo simfoninį orkestrą buvo tas profesinis laimėjimas, kuriam ruošiausi ir kurio siekiau nuo studijų pradžios. Groju viename seniausių ir didžiausių orkestrų Vokietijoje, turinčiame senas muzikos atlikimo tradicijas, ypač didelį operos bei simfoninės muzikos repertuarą. Kiekvieną dieną turiu galimybę dirbti su kitais aukšto lygio muzikais. Tai tarsi pagrindas, nuo kurio atsispyrusi galiu leistis į tolesnius muzikinius ieškojimus.
Atlikėjo kelyje yra daug laiptelių: studijos, konkursai, atrankos į skirtingus ansamblius, meistriškumo kursus, festivalius ir pan. Bet jie vertingi tik tuomet, jeigu juos įveikdamas patobulėji. Kiekvienas sėkmingas koncertas, kiekvienas įtaigiai atliktas kūrinys yra laimėjimas.
Ar kada nors esate suabejojusi savo karjeros pasirinkimu?
Žinoma. Ir ne kartą. Tik gal ne mesti, bet derinti dvi veiklas. Antrame bakalauro kurse įstojau į VU Teisės fakultetą, bet jau po kelių mėnesių, gavusi pakvietimą griežti solo altu orkestre „Jeunesses Musicales World Orchestra“, supratau, kad kokybiškai studijuoti nesugebėsiu. Panašiai nutiko, kai, studijuodama Berlyno menų universitete, norėjau kartu mokytis politologijos ir sociologijos. Galbūt tąkart būčiau mokiusis ilgiau, nes tuo metu mažiau keliavau, o studijos atrodė įdomios. Nespėjau ir groti, ir studijuoti sudėtingos programos ne gimtąja kalba, pervargau.
Iš kur kaip atlikėja semiatės įkvėpimo?
Labiausiai mane įkvepia pats kūrinys! Galvoje nešiojuosi sąrašą opusų, kuriuos ateityje norėčiau pagroti. Dažnai sudomina už jų slypinčios istorijos. Birželį drauge su styginių kvartetu „Linus“ Roberto Schumanno festivalyje Diuseldorfe atlikome čekų kompozitoriaus Leošo Janačeko antrąjį styginių kvartetą „Intymūs laiškai“. Kompozitorius šį kūrinį dedikavo (kaip ir didelę dalį savo kūrybos) už save daug jaunesnei moteriai Kamilai. Per kelis dešimtmečius jie apsikeitė virš 700 laiškų! Jos rašyti sudaro mažąją jų dalį. Kaip besijuokdamas pasakė kvarteto kolega, „jeigu šiais laikais mums kas išsiųstų tiek žinučių, vadintume jį ne beviltišku romantiku, o persekiotoju“! Tokia ir kvartete skambanti muzika – nuo naiviai švelnios iki akis aptemdančios beprotybės.
Žinoma, įkvepia ir kiti muzikai, didieji šio meno atstovai. Tarp jų buvusi mano dėstytoja profesorė altininkė Tatjana Masurenko, styginių kvartetai „Emerson“ ir „Artemis“. Taip pat žmogaus balsas – Jessye Norman, išskirtinis Philippe’as Jaroussky. Labai mėgstu klausytis meno tinklalaidžių, skaityti kultūrinius žurnalus. Taip pat mane įkvepia pažintys ne tik su muzikos, bet ir su kitų meno sričių atstovais – aplink yra labai daug įdomių žmonių!
Esate pasirodžiusi daugelyje koncertų ir festivalių Europoje, Brazilijoje, JAV. Koks koncertas ar festivalis Jums buvo pats įsimintiniausias?
Negalėčiau išskirti vieno. Iš naujausių labiausiai įsiminė, kai Kėdainių daugiakultūriame centre, buvusioje sinagogoje, atlikau Žibuoklės Martinaitytės „Kasų pynimą“. Išjungėme šviesą, palikdami tik dvi lemputes ant mano pulto, o pastato akustika leido garsui nukeliauti net iki toliausiai sėdinčių klausytojų. Magiška patirtis, kuri įvyksta, kai groji ypač patinkantį kūrinį, jauti, kad tavęs klausosi, pasineri į muzikos tėkmę, susilieji su drauge grojančiais atlikėjais.
Neseniai Lietuvai pristatėte alto ir fortepijono muzikos programą „Altas – instrumentas žmogaus balsu“, drauge su styginių kvartetu – programą „Nuo Kauno iki Odesos“. Kaip kilo šių projektų idėjos? Ką jie reiškia Jums?
Visada mėgau groti orkestre, tačiau, be simfoninio repertuaro, yra dar daug nuostabių kūrinių altui solo ir kamerinėse grupėse. Mano kuruojami projektai yra būdas juos atrasti ir pristatyti publikai. Taip pat tai erdvė, kurioje turiu visišką kūrybinę laisvę, jaučiu, kad realizuoju save kaip menininkę.
Pirmąjį projektą „Altas – instrumentas žmogaus balsu“ įkvėpė pats instrumentas, savo diapazonu pats artimiausias žmogaus balsui.
„Nuo Kauno iki Odesos“ gimė 2022 metais norint išreikšti paramą Ukrainos žmonėms. Jame turėjęs groti odesietis kolega smuikininkas Andrii Murza pats atrinko ukrainiečių kompozitorių kūrinius styginių kvartetui, kurie Lietuvoje dar nebuvo skambėję, o aš atrinkau lietuviškus kūrinius. Koncerte Kaune jį pakeitė nuostabi smuikininkė Myroslava Kotorovych. Klausytojų paaukotas lėšas skyrėme Ukrainos vaikams.
Koncertinę programą altui, balsui ir fortepijonui „Muzika yra moteris“ įkvėpė Clara Schumann, tačiau jos ašimi tapo Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Kasų pynimas“ altui solo, išsiskiriantis ypatinga atlikimo technika. „Keisti šokiai“ – to paties pavadinimo kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys, kurį drauge pritaikėme altui (orig. smuikui) ir fortepijonui.
Dėlioju kūrinius ne pagal jų epochas, o pagal skleidžiamą žinią, emocijas, atrastas sąsajas. Klausytojui tai yra būdas patirti muziką kitaip, įpintą į labiau asmeninę istoriją.
Esate projekto „Muzika visiems“ įkūrėja. Kas Jus įkvėpė šiam kilniam klasikinės muzikos projektui?
Jaunatviškas idealizmas! Dar per bakalauro studijas Berlyno menų universitete pastebėjau kvietimą į „Live Music Now“ stipendininkų atranką. Muzikai koncertuodavo ligoninėse, senelių namuose, vaikų dienos centruose, grodavo tiems, kurie į koncertų sales nenueina. Deja, man nė vienoje jų dalyvauti taip ir nepavyko. Tačiau šios smuikininko lordo Yehudi Menuhino įkurtos organizacijos nepamiršau, vis pagalvodavau, kad Lietuvoje nieko tokio nėra. Parašiau elektroninį laišką vienai iš LMN vadovių Didžiojoje Britanijoje, ji man pasiūlė susitikti Londone. Tai buvo prieš dešimtį metų, „Muzika visiems“ rugsėjį pradės jau aštuntąjį veiklos sezoną.
Visuomet tikėjau, kad būtent muzika gali pasaulį padaryti gražesnį, o savo patirtimis po koncertų pasidalinanti publika ir projekto globojami atlikėjai tai tik patvirtina. Nuostabu grojant jausti, kaip užsidega žmonių akys, girdėti juos niūniuojant, matyti šypsenas. Dažnam tai būna pirmas kartas, kai jie girdi gyvai atliekamą klasikinę muziką, iš arti mato ir gali paliesti instrumentus. Mes, muzikai, turime nepaprastą galią dovanoti grožį ir gėrį, kad ir kur būtume – didžiausiose pasaulio salėse ar pilkame ligoninės koridoriuje.
Ar artimiausiu metu numatomi festivaliai, koncertai, kuriuose žadate dalyvauti?
Lietuvoje laukia programos „Muzika yra moteris“ koncertai Klaipėdos koncertų salėje (lapkričio 12 dieną), Kauno valstybinėje filharmonijoje (lapkričio 15 dieną). Drauge su „Linus“ kvartetu sezoną pradėsime atlikdami Leošo Janačeko kvartetą nr. 2. Kelne, vienoje iš instrumentų ateljė, po kurio bus dar dvi naujos programos. Pavasarį pasirodysiu „Carpe artem“ festivalyje Maribore (Slovėnijoje), o kartu su Diuseldorfo simfoniniu orkestru ir dirigentu Adamu Fischeriu gegužę keliausime į Aziją.
Daugiau apie altininkės Augustos Romaškevičiūtės veiklą galite sužinoti www.augustaviola.com.
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš Augustos Romaškevičiūtės asmeninio archyvo