Kai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, daugelis tikėjosi vieno – panikos pirkimo bangos ir ištuštėjusių parduotuvių lentynų. Vis dėlto realūs duomenys rodo visai kitokią Baltijos šalių gyventojų reakciją: vietoj maisto atsargų kaupimo dominavo pasiruošimas išvykti – pilti degalus ir pasiimti grynųjų pinigų.
Atsakymų į klausimą, kaip žmonės iš tiesų reagavo į karo pradžią, ieškojo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrėjai – dr. Aleksandr Christenko, prof. dr. Dalius Misiūnas, prof. dr. Viltė Auruškevičienė, dr. Eimantė Survilaitė, dr. Justina Šidlauskienė – bei ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis, išanalizavę kasdieninius atsiskaitymų kortelėmis, grynųjų pinigų išėmimo bei kitus duomenis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Judėjimas vietoj kaupimo
Tyrimo duomenys rodo, kad karo pradžioje išlaidos degalams Baltijos šalyse išaugo apie 30 procentų, o grynųjų pinigų išėmimas šoktelėjo net iki 40–60 procentų. Tuo metu prekybos centruose reikšmingo bendrų išlaidų augimo nefiksuota – vadinamojo „tuščių lentynų“ efekto makro lygmeniu nematyti.
„Klasikinė ekonominė logika sako, kad netikrumo akivaizdoje žmonės turėtų kaupti maisto atsargas. Tačiau mūsų analizuoti aukšto dažnio duomenys rodo visai kitokį paveikslą – pirmoji reakcija buvo ne apie išgyvenimą vietoje, o apie galimybę judėti. Staigus degalų išlaidų ir grynųjų pinigų išėmimo šuolis rodo, kad žmonės siekė išlaikyti lankstumą ir pasirinkimo laisvę“, – sako A. Christenko.
Nors bendras vartojimas prekybos centruose reikšmingai neaugo, tyrėjai neatmeta galimybės, kad dalis gyventojų vis dėlto kaupė atsargas. Tačiau tokie pirkiniai, kaip kruopos, makaronai ar higienos prekės, yra santykinai pigūs, todėl jų poveikis bendruose išlaidų duomenyse gali būti beveik nepastebimas.
Į normą sugrįžo greičiau nei tikėtasi
Tiesa, įdomu tai, kad tyrimas taip pat rodo, kad pradinis šokas buvo trumpalaikis. Praėjus kelioms savaitėms po karo pradžios, vartojimo struktūra ėmė keistis: pirmiausia pradėjo augti išlaidos restoranams, o vėliau – ir prabangos prekėms. Tai, anot N. Mačiulio, leidžia matyti ne tik pirminę reakciją į grėsmę, bet ir gana greitą prisitaikymą.
„Didelio neapibrėžtumo ir sukrėtimo kontekste gyventojų reakcija visose Baltijos šalyse buvo panaši – likvidumo ir saugumo preferencija. Vis tik grynųjų pinigų paklausos šuolis pirmąją savaitę po karo pradžios Lietuvoje buvo didesnis nei Estijoje ar Latvijoje. Tačiau jau po dviejų savaičių finansinė elgsena sugrįžo į normalias vėžias, ilgalaikių pasekmių gyventojų taupymo normai ar investiciniams sprendimams nebuvo“, – sako N. Mačiulis.
Pasak D. Misiūno, šie rezultatai leidžia iš naujo pažvelgti į tai, kaip žmonės elgiasi krizinėse situacijose. „Nors dažnai manoma, kad tokiose situacijose gyventojai pirmiausia ima kaupti atsargas, mūsų duomenys rodo, kad jų sprendimus labiau lemia tai, kaip vertinama situacijos stabilumas ir kiek pasitikima veikiančiomis sistemomis. Jei šis pasitikėjimas išlieka, pirminė reakcija paprastai būna trumpalaikė ir vartojimas gana greitai normalizuojasi. Jei ne – pokyčiai gali užsitęsti ir tapti struktūriniai“, – sako D. Misiūnas.
Pamokos krizių valdymui
Tyrimo rezultatai rodo, kad gyventojų reakcija krizės pradžioje gali neatitikti įprastų scenarijų, todėl pasirengimas tokioms situacijoms turėtų būti vertinamas plačiau nei vien atsargų kaupimas ar tiekimo grandinių užtikrinimas.
Viena svarbiausių ilgalaikių pamokų – nuolatinis gyventojų finansinio ir skaitmeninio raštingumo ugdymas. Tai padėtų mažinti spontaniškų, nepamatuotų sprendimų riziką, stiprintų pasitikėjimą sistemomis ir didintų gyventojų atsparumą neapibrėžtumo situacijose. Vis dėlto, anot tyrimo vadovės V. Auruškevičienės, krizės pradžioje itin svarbu ir tai, kaip greitai ir aiškiai komunikuojama su visuomene bei kaip patikimai veikia pagrindinės sistemos.
„Svarbiausia mūsų išvada – krizės pradžioje žmonių elgseną lemia neapibrėžtumas, elgsena būna spontaniška ir nebūtinai racionali. Užtenka suabejoti, ar veiks mokėjimai, ryšys ar galėsi išsiimti grynuosius bankomatuose ir išvažiuoti – ir elgsena keičiasi iš karto. Tai rodo, kad valstybės pasirengimas negali apsiriboti atsargų kaupimu – būtina užtikrinti patikimą finansinių paslaugų ir ryšio veikimą bei aiškią ir greitą komunikaciją. Būtent šias silpnąsias vietas išryškina ir mūsų rekomendacijos institucijoms“, – sako ji.