Plojimai ir džiaugsmo ašaros – taip pasitiktas talentingo pasaulio jaunimo sukurtas
miuziklas „Kol žodis gyvas…“. Premjerą, vykusią Rumšiškėse esančiame Lietuvos
etnografijos muziejuje, stebėjo ir dainininkas bei prodiuseris Viktoras Diawara su
buvusia žmona Živile – judviejų vaikai tapo tarptautinio muzikinio projekto dalimi.
„Kol žodis gyvas…“ debiutas tapo vienu įsimintiniausių kūrybinės stovyklos akcentų –
jau aštuoniolika vasarų kompozitoriaus ir projekto sumanytojo Gedimino Zujaus
iniciatyva į Lietuvą susirenka lietuviškų šaknų turintis jaunimas iš įvairių pasaulio šalių.
Šiemet stovykloje dalyvavo atlikėjai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinių Arabų
Emyratų, Naujosios Zelandijos, Australijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Airijos,
Malio ir Lietuvos.
Šių metų miuziklas – muzikinė kelionė per Lietuvos istorijos tūkstantmečius – nuo baltų
genčių laikų iki 1918-ųjų Vasario 16-osios. Režisierių komandos – Gedimino Zujaus,
Dominykos Vosyliūtės, Indrės Karbauskaitės, Adrijaus Kvederavičiaus – deka
spektaklyje atgijo pagoniški ritualai, Lietuvos krikštas, lemtingi mūšiai, carinės
priespaudos metai ir knygnešių pasiaukojimas, padėję išsaugoti lietuvišką žodį.
Ne vienas žiūrovas, užpildęs Lietuvos etnografijos muziejaus Klojimo teatrą
Rumšiškėse, braukė ašaras. Po premjeros publika patvirtino – ne iš liūdesio, o iš
pasididžiavimo, nes scenoje skambėjo lietuviškas žodis, istorija ir muzika, o pasaulio
lietuvių jaunimas per šokį, vaidybą ir dainą jautriai bei šiuolaikiškai pasakojo Lietuvos
kelią į laisvę. Anot jų, moderni sceninė kalba čia darniai susiliejo su pagarba tautos
tradicijoms, todėl spektaklis palietė ne tik jaunus žmones, bet ir jų tėvus bei senelius.
Laiškas iš praeities – jaunuolių idėja
Po spektaklio G. Zujus pasakojo, kad nemaža dalis miuziklo tekstų gimė pačių stovyklos
dalyvių kūrybinėse dirbtuvėse.
„Jaunimas pats kūrė tekstus, diskutavo, kaip šiandien papasakoti Lietuvos istoriją savo
bendraamžiams. Viena gražiausių jų idėjų buvo laiškas iš praeities dabarties žmogui“, –
pasakojo projekto vadovas.
Šis simbolinis laiškas tapo vienu jautriausių spektaklio akcentų. Norėdami suteikti jam
autentiškumo, stovyklos dalyviai popierių sendino patys – mirkė vandenyje, džiovino,
dažė kava, kad jis atrodytų tarsi išlikęs iš senųjų laikų.
Pasak G. Zujaus, toks kūrybinis procesas leidžia jaunimui ne tik išmokti vaidinti ar
dainuoti, bet ir pačiam prisiliesti prie istorijos.
Pastatymo choreografija rūpinosi Dominyka Vosyliūtė. Muzika – Gediminas Zujus,
Andrius Gružauskas, Linas Rimša. Daugumos tekstų autorius – Adrijus Kvederavičius.
Garso režisierius: Albertas Jankauskas.
Lietuvybė prasideda nuo ryšio su kultūra
Tarp gausybės žiūrovų buvo galima išvysti ir dainininką bei prodiuserį, grupės „Skamp“
ir projekto „LT United“ narį Viktorą Diawarą. Spektaklį jis stebėjo kartu su buvusia
žmona Živile Diawara. Abu atvyko palaikyti savo vaikų – šešiolikmečio Kipro ir
trylikametės Izabelės, kurie šiame projekte dalyvauja jau ne pirmus metus.
„Nemanau, kad jie čia grįžtų, jeigu jiems nepatiktų. Jie čia susiranda draugų, jiems labai
patinka atmosfera. Abu yra meniški – sūnus labiau domisi režisūra, jau kuria savo filmus
ir spektaklius, o dukra labiau linksta į dainavimą. Tokia kūrybinė aplinka jiems labai
artima“, – sakė V. Diawara.
Kipras šioje stovykloje dalyvauja jau trečią kartą, Izabelė – antrą.
Paklaustas, kas šiandien labiausiai padeda vaikams išsaugoti lietuvišką tapatybę,
atlikėjas ilgai negalvojo.
„Manau, kad svarbiausia – turėti ryšį su savo kultūra. Tas ryšys atsiranda per šventes,
istoriją, senelių pasakojimus, lietuviškas tradicijas. Visa tai pamažu formuoja žmogų“, –
įsitikinęs muzikantas.
Nors pats vaikystėje tokioje kūrybinėje stovykloje nedalyvavo, jis prisimena augęs
lietuvybę puoselėjančioje aplinkoje ir mokęsis „Vasario 16-osios gimnazijoje“ Vokietijoje.
„Lankėme tautinius šokius, buvau tarp skautų, ateitininkų. Vyko spektakliai, šimtadieniai,
įvairios lietuviškos veiklos. Galėčiau sakyti, kad tai buvo kažkas panašaus į tai, ką
šiandien matau čia“, – pasakojo jis.
Mato lietuvybės atgimimą
V. Diawara įsitikinęs, kad Lietuvoje šiandien vyksta natūralus sugrįžimas prie savo
šaknų.
„Man atrodo, kad Lietuvoje vyksta lietuvybės atgimimas. Žmonės vėl atranda sutartines,
folklorą, tradicijas. Dar prieš dešimt ar dvidešimt metų to nebuvo taip stipriai jaučiama, o
dabar matau, kad jaunimas vis dažniau atsigręžia į savo kultūrą. Net ir šiuolaikinėje
muzikoje tai labai matyti – anksčiau daugelis dainuodavo angliškai, o dabar vis daugiau
dainuoja lietuviškai“, – pastebėjo atlikėjas.
Jo teigimu, šią tendenciją jis mato ir savo namuose.
„Mano vaikai daugiausia klausosi lietuviškos muzikos. Kai važiuojame automobiliu,
dažniausiai skamba lietuviškos dainos. Man atrodo, kad su lietuvybe viskas yra
tvarkoje“, – šypsojosi V. Diawara.
Jis patikino, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos remta G. Zujaus iniciatyva yra
įrodo, kiek daug gali talentas ir motyvacija. Jam pritarė visi kalbinti žiūrovai, pastebėję,
kad per savaitę sukurti miuziklą, pasakojantį nuoseklią istoriją, yra iššūkis.
Prieš pakylant uždangai į žiūrovus pirmiausia kreipėsi Pasaulio lietuvių bendruomenės
Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė. Ji priminė, kad simboliška šį projektą
pristatyti būtent Lietuvos etnografijos muziejuje – vietoje, kur kiekvienas pastatas,
kiekviena sodyba ir kiekviena detalė pasakoja Lietuvos istoriją.
„Sveiki atvykę į lietuvybės lopšį. Čia, Rumšiškėse, gyva tikroji lietuvybės dvasia –
istorija, kultūra ir tradicijos sklinda iš senųjų sodybų. Visą savaitę pasaulio lietuvių ir
Lietuvos vaikai sėmėsi stiprybės iš savo protėvių palikimo – dainavo liaudies dainas,
skaitė lietuviškus tekstus ir visa tai pavertė istorija, kurią šiandien išvysite scenoje“, –
sakė A. Černiauskaitė.
Ji pabrėžė, kad jau aštuoniolika metų vykstantis projektas kasmet suburia
talentingiausią pasaulio lietuvių jaunimą ir padeda jiems iš naujo atrasti ryšį su Lietuva.
„Linkiu, kad šis projektas gyvuotų dar daug metų, nes čia auga Lietuvos ateitis“, –
kalbėjo ji.
G. Zujus atkreipė dėmesį, kad šių metų miuziklas – lyf pasaka, muzikinė kelionė per
svarbius Lietuvos istorijos etapus.
„Praėjusiais metais pasakojome istoriją nuo 1918-ųjų iki Nepriklausomybės atkūrimo.
Šįkart nusprendėme grįžti prie pačių ištakų – nuo baltų genčių iki 1918 metų. Norėjome
papasakoti apie mūsų tautos kovas, pasiaukojimą ir žmones, kurie išsaugojo lietuvišką
žodį. Todėl šiame miuzikle ypatingą vietą skyrėme knygnešiams. Kol gyvas žodis, gyva
ir tauta. Būtent todėl spektaklis pavadintas „Kol žodis gyvas…“, – sakė ji.
