Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) informacinių technologijų antrojo kurso studentai, padedami dėstytojo Lino Būtėno, sukonstravo ir suprogramavo robotą platformą, mokančią priimti sprendimus. Domanto Bogdano, Konstantino Arefjevo, Žygimanto Matonio ir Mato Šimkūno kūrinys „Nameless“, valdomas per belaidžio ryšio technologiją „Wi-Fi“, geba judėti kambaryje, o susidūręs su kokia nors kliūtimi – iš kelių įmanomų variantų pasirinkti, ką tuo metu geriausia daryti.
„Iš tikrųjų tai yra mokymosi priemonė tiek mums, tiek būsimoms kartoms. Mūsų tikslas buvo sukonstruoti platformą, lengvai pritaikomą kitoms užduotims. Pavyzdžiui, gal kas norės ją perdaryti į žoliapjovę. Tiks visos mūsų dalys, tik rėmą reikės perdaryti“, – aiškino M. Šimkūnas.
Studentai dalyvauja antrus metus MIF vykdomame „Problemų sprendimu grįstame projekte“ („Problem Based Learning“). Žygimantas Matonis, robotika besidomintis jau seniai, džiaugėsi galėjęs išbandyti savo jėgas. „Robotai, mano nuomone, vis labiau skverbiasi į kasdienį žmonių gyvenimą. Ateityje jie tikrai bus tokie pat populiarūs, kaip telefonai, kompiuteriai, kiti buities įrenginiai. Įdomu pasižiūrėti, ką iš to įmanoma padaryti. Tai galimybė įšokti į traukinį, kuris dar tik pradeda važiuoti“, – teigė jis.
Idėja ir pobūdis kito
Studentai prisipažįsta, kad ilgai ieškojo temos, nuo kurios galėtų atsispirti. Iš pradžių projekto pagrindu ketinta pasirinkti žoliapjovę. „Ji sveria apie 20–30 kg, todėl objektu pasirinkome dulkių siurblį, sveriantį apie 1 kg, bet pabaigoje likome su nuotoliniu būdu valdoma žaisline mašina“, – kalbėjo M. Šimkūnas. Ji paprasčiausiai nupirkta iš parduotuvės. Tiesa, iš jos liko tik plastikinis rėmas. Ratai, variklis, vidaus mechanizmai – viskas modifikuota.
„Truputį nusileidome ant žemės, nors platformą turime ir žoliapjovės algoritmai yra parašyti ir iki galo pritaikyti. Apskritai robotika panaši į testą, kuriame nėra teisingo atsakymo. Idealus variantas – tiesiog jį pakeisti“, – sakė D. Bogdanas.
Kurdami robotą platformą „Nameless“, studentai mokėsi vykdyti projektinę veiklą. Įgyta ne tik dalykinių – elektronikos, robotikos – žinių, bet ir administracinių bei darbo komandoje įgūdžių. „Didžioji dalis iki šiol vykdytų mūsų projektų buvo labai individualūs. Net jei būdavo paskirtos grupės, jos paprastai būdavo labai mažos, nereikėdavo didelio planavimo ir pasiskirstymo. O dabar turėjome derinti net tokius dalykus, kas kuriuo metu dirbs su robotu“, – pasakojo D. Bogdanas.
Procesas ne rožėmis klotas
Komandos nariai juokavo, kad robotui vardo nedavė tiesiog iš pykčio. „Jį kurti tikrai buvo labai smagu, ir darbus mes tęsime, tačiau tai kainavo daug laiko, nervų ir jėgų. Įsivaizduokite, pusę metų dienas nuo ryto iki vakaro leidome šiame kambaryje“, – patirtimi dalijosi M. Šimkūnas. „Dienos šviesos iš viso nematėme“, – šmaikštaudamas pridūrė D. Bogdanas.
Kaip vieną svarbiausių problemų M. Šimkūnas įvardijo žinių trūkumą. „Nemokėjome tinkamai išsirinkti detalių, stokodami informacijos, negalėjome suprasti, kodėl tos detalės neveikia taip, kaip reikia, sunku buvo išspręsti maitinimo problemas“, – tvirtino jis. Informacijos vaikinai ieškojo specialiose interneto svetainėse, kreipėsi į dėstytojus, brolius, seseris, draugus ir mokytojus, bent truputį susijusius su jų konstruojamos platformos specifika. „Žinias gaudydavome iš visur, kur tik įmanoma. Dažnai atsitikdavo taip, kad skirtingų šaltinių informacija labai skirdavosi, reikėjo galvoti, kaip ją suderinti. Tačiau pats geriausias mokymosi būdas buvo imti ir tiesiog pabandyti“, – kalbėjo D. Bogdanas.
Ž. Matonis atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų aspektą. Jų kūrinys – tikras daiktas, ne aplikacija, programa ar svetainė, kurią galima kurti iš bet kur. „Jeigu nori platformą išbandyti, turi tai daryti tik darbo vietoje. Kitas stabdis – vienu metu ne visada gali dirbti keli žmonės. Pavyzdžiui, Domantas ketina išmėginti kokį nors kodą, o aš sakau „ne“, nes kaip tik dabar tvarkau robotą“, – apibendrino vaikinas.
Savo kūrinį studentai pristatys „Litexpo“ parodų rūmuose vasario 5–7 d. parodoje „Studijos 2015“.
Izabelė Švaraitė, http://naujienos.vu.lt
V. Jadzgevičiaus nuotr.