Erika Andrilionytė, daugeliui geriau žinoma kaip Erika Jaand, vedama didelio užsidegimo, noro ir motyvacijos keliauja po platųjį pasaulį. Dažniausiai į įspūdingas išvykas ji leidžiasi viena. Neseniai išleistas filmas „Dviračiu aplink Islandiją: 20 dienų lauke“ atskleidė kelionės istoriją ir su kokiais iššūkiais buvo susidurta. Ką tik įveikusi „Hydra Epic“ 1000 kilometrų varžybas, Erika planuoja dar šiemet aplankyti visas Balkanų šalių sostines ir leistis į kelionę viena pagrindinių Europos upių.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado kelionės?
Kelionės atsirado jau vaikystėje, tačiau daugiausia keliavau Lietuvos teritorijoje, Baltijos šalyse. Buvo didžiulis noras pamatyti daugiau Europos, jos sostinių, pažinti kitas kultūras, aplankyti kalnus, tarp jų ir Alpes.
Didelis noras ir užsidegimas, sukurtas planas, kaip keliauti, kaip pradėti keliones, jas organizuoti ir įgyvendinti, paskatino keliauti taip, kaip dabar keliauju. Beje, dėl to nemažai paaukojau, tačiau be rizikos nebūtų džiaugsmo ir malonumo, kurį galiu sau leisti dabar. Be abejo, pasirinkus tokį gyvenimo būdą, tenka įveikti nemažai iššūkių. Tai nėra lengvas kelias.
Kokia buvo Jūsų pirmoji kelionė? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
Pirmąja tikra kelione turbūt galima laikyti kelionę dviračiu piligriminiu Šv. Jokūbo keliu Camino Lituano kurią visada prisiminsiu su nostalgija. Joje reikėjo savarankiškai rūpintis nakvyne, dviračiu, mityba, maršrutu. Buvo iššūkis susirasti saugią nakvynės vietą, susidaryti dienos planą, kad suspėčiau ne tik važiuoti maršrutu, bet ir pamatyti lankytinus objektus. Tai viena pirmųjų kelionių, kur nevažiuoji į viešbutį ar į svečius ir niekas nekloja tau lovos, išeini iš savo komforto zonos.
Kiek šalių esate aplankiusi ir kuri Jums pasirodė įspūdingiausia? Papasakokite, kuo likote sužavėta?
Esu aplankiusi nemažai Europos, sunku suskaičiuoti. Šiemet ketinu nuvykti į paskutines dar nelankytas šio žemyno šalis, tada bus lengva skaičiuoti (šypsosi). Dažnai nuvažiuoju į tas pačias vietas skirtingu metų laiku – jos kažkuo traukia.
Išskirčiau Islandiją (dėl kraštovaizdžio), Šveicariją (dėl įspūdingos gamtos) ir Dolomitines Alpes Italijoje (dėl nuostabių kalnų formų).
Kalbant apie maistą, labai patiko Portugalijos tradiciniai patiekalai – jų įvairovė didžiulė. Architektūra žavi kiekviena valstybė. Keliaudama Camino de Santiago maršrutu grožėjausi Ispanijos kultūros objektais. Savitu grožiu išsiskiria Prancūzijos kaimukai. Šiaurės ir Pietų Vokietijos kultūra irgi skiriasi.
Į keliones leidžiatės viena. Ar prieš išvykdama susiduriate su baimėmis? Jei taip, kaip su jomis susidorojate?
Taip, dažniausiai keliauju viena. Būna įvairių minčių, bet reikia jas valdyti. Man svarbiau kelionės įgyvendinimas nei nepagrįstos baimės. Apskritai kalbant, visada gali kas nors nutikti, net nekeliaujant.
Man didesnę baimę visada kelia situacijos prieš kelionę – bijau, kad kas nors nutiks ir neįgyvendinsiu savo idėjų, planų.
Stengiuosi valdyti savo mintis. Jeigu nepavyksta, prasideda kelionė ir viskas išsisprendžia. Kelionėje nebegalvoji apie baimes, atsiranda kitų rūpesčių, nuotykių, iššūkių ir jie tampa prioritetais.
Kuri Jūsų kelionė truko ilgiausiai, o kuri – trumpiausiai?
Iš pradžių leisdavausi į kelių dienų trukmės keliones, pamažu jos ilgėjo – dešimt dienų, dvi savaitės ir taip toliau. Dabar galiu sau leisti pusę metų keliauti ir pusę metų dirbti. Matysim, kaip bus ateityje.
Trumpiausia kelionė truko penkias dienas, tai buvo Camino Lituano, o ilgiausia kelionė Islandijoje – dvidešimt dienų. Praeitais metais keliavau apie tris mėnesius, tačiau tai buvo skirtingos kelionės, todėl sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai jos truko.
Kelionės reikalauja ne tik ištvermės, bet ir finansinių išteklių. Kaip pavyksta prasimanyti lėšų būtiniausioms išlaidoms išvykų metu? Kaip keliones suderinate su darbu?
Dirbu užsienyje sezoninius darbus, tas padeda išsilaikyti finansiškai, tiek kelionių, tiek ne kelionių metu. Taip pat toks grafikas leidžia man keliauti tada, kada noriu. Finansus planuoju, tačiau dažnai pasitaiko netikėtų išlaidų ir atvejų, tad mokausi ir tokiems dalykams atsidėti daugiau. Didžiausios išlaidos – kuras, įrangos atnaujinimas, įvairūs draudimai ir mokesčiai, nes jie mokami kiekvieną mėnesį. Kol kas be darbo neišsiversčiau, nes keliauju ne tik dviračiu, tačiau sieksiu, kad ateityje galėčiau keliauti dar daugiau nei dabar. Dirbant turėti laisvo laiko yra naudinga, jį galima skirti kelionių planavimui, kuris trunka ilgai.
Esate linkusi išvykti spontaniškai ar suplanuojate viską iki smulkmenų?
Ekspromto kelionėse nėra daug. Planuodama apgalvoju ir numatau viską – maršrutą, įrangą, transporto priemonę, išlaidas, terminus.
Neatmetu galimybės ateityje pakeliauti spontaniškai, tačiau kol yra idėjų ir noriu jas tiksliai įgyvendinti, tol laikausi plano.
Ar lengvai randate, kur apsistoti svečioje šalyje? Su kokiais sunkumais susiduriate ieškodama vietos saugiam poilsiui? Ar žmonės noriai priima Jus nakvynės?
Dažniausiai vengiu apsistoti svečiuose, kempinguose ar viešbučiuose, nebent nebūna kitos išeities. Mėgstu keliauti viena ir laikytis plano. Dauguma žmonių priima nuoširdžiai ir kviečia, tačiau aš dažniausiai važiuoju toliau. Man tai atrodo saugiausia – būti vienai.
Sunkumų kyla dažnai, ypač dėl nakvynės: jeigu jau vakaras ar naktis ir tamsu, visada sunkoka rasti vietą, kur pernakvoti. Tam naudoju programėles arba tas naktis tenka mažiau pamiegoti, nes vietos ganėtinai atviros ir mažiau saugios. Labai priklauso nuo aplinkybių ir kelionės bendros situacijos.
Buvo pristatytas dokumentinis filmas „Dviračiu aplink Islandiją: 20 dienų lauke“. Papasakokite, kaip kilo filmo sukūrimo idėja ir ką Jums reiškia šis filmas? Kokią žinią norite juo perduoti?
Tiesa. Norėjosi montavimo iššūkio. Žinojau, kad Islandijos kelionė bus vertesnė daugiau nei vaizdo įrašų, taip ir gimė idėja sukurti filmą. Filmas apie Islandiją man reiškia tikslo pasiekimą ir svajonės įgyvendinimą. To siekiau kryptingai, žingsnis po žingsnio.
Visiems linkiu svajoti, nes svajonės pildosi. Tereikia įdėti darbo.
Kokie Jūsų artimiausi kelionių planai?
Ką tik įveikiau „Hydra Epic“ 1000 kilometrų distanciją. Tai buvo įspūdingos varžybos, man neįprastas maršrutas, tam reikėjo daug pastangų. Taip pat teko nemažai investuoti į naują įrangą, tačiau įgavau itin didelės patirties važiuodama bekele. „Hydra Epic“ – vienas iš tų renginių, kuriuos galėčiau rekomenduoti mėgėjams dviratininkams, kuriems patinka užsibrėžti tikslus ir jų siekti. Šis renginys man atnešė naujų vėjų ir idėjų, kuriomis galėsiu pasinaudoti savo kelionėse.
Netrukus manęs laukia naujas išbandymas – su savo baidare plauksiu nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Taip pat esu numačiusi liepą keliauti su dviračiu į Balkanų šalis, aplankyti jų sostines, o rugpjūčio 15 dieną leistis į kelionę baidare viena pagrindinių Europos upių.
Ko palinkėtumėte norintiems pradėti keliauti, tačiau dvejojantiems ir ko linkite pačiai sau?
Nebijokit eiti tuo keliu, kuris, jūsų manymu, jums skirtas. Bandykite ir darykite, niekas už tai neteis ir nepyks. Svarbu mažiau klausyti aplinkinių nuomonių, ne visose situacijos jie viską žino. Klausykit širdies balso, net jei nepasiseks, visada bus kitas šansas. Rizikuoti yra svarbu, vadovaukitės savo protu.
Sau linkiu saugių kelionių (šypsosi).
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš Erikos Andrilionytės asmeninio archyvo