VOKIETIJA. Grįžus į Lietuvą, liejasi džiaugsmas

Jolita Herlyn
Gimė: Vilniuje, nuo 2 metų gyveno Klaipėdoje
Gyvena: 3,5 m. Hamburge, Vokietijoje (prieš tai kelerius metus gyveno Danijoje)
Knygos „Trys mano vieninteliai“ (2013) autorė
Moto: „Sek ženklus, nesvarbu, ar tai būtų kelio, ar gyvenimo ženklai“

„Kai kas nors bando mane vadinti rašytoja, žurnaliste, laidų vedėja ar filosofe, iškart prieštarauju. Man tinka tik vienas apibūdinimas – buvusi klaipėdietė“, – teigia 2013 metų pabaigoje pasirodžiusio debiutinio romano „Trys mano vieninteliai“ autorė Jolita Herlyn. Prieš aštuonerius metus nusprendusi išvykti, moteris nė nenumanė, kas jos laukia. Sprendimas priimti darbo pasiūlymą Kopenhagoje, kaip ji pati teigia, pakeitė visą jos gyvenimą… Anksčiau kartojusi, kad niekada negyvens užsienyje, neturėjusi net minties apie knygos rašymą, Jolita šiandien sako tikinti likimu, kuris dažnai gyvenime mums iškrečia pokštų.

Šiek tiek papasakokite apie savo gyvenimą, veiklą prieš išvykstant į Vokietiją.

Baigiau filosofijos studijas Maskvos Lomonosovo universitete, vėliau dėsčiau filosofiją ir logiką Klaipėdos universitete, dirbau Klaipėdos savivaldybės tarptautinių ryšių skyriuje, rašiau straipsnius į „Klaipėdą“ ir „Vakarų ekspresą“, buvau „Balticum“ televizijos laidos „Proto aistros“ vedėja.

Kuri veikla Jums buvo maloniausia širdžiai?

Visi darbai man labai patiko. Jei ką darau, tai tik su didele aistra. Kitaip nedarau išvis. Kiekvienas darbas suteikė vis kitokios patirties, todėl labai sunku išskirti, kuris buvo mieliausias. Dabar – naujas etapas.

Kaip nutiko, kad Jūsų antraisiais namais tapo Vokietija?

Po penkerių metų filosofijos studijų Maskvoje nuolat gyvenau Klaipėdoje ir neketinau niekur emigruoti. Lietuvoje man tikrai buvo gera, įdomu ir patogu gyventi. Tik 2005 metais, gavusi netikėtą pasiūlymą vadovauti rinkodaros skyriui naujame banke Kopenhagoje, nutariau surizikuoti ir išbandyti save naujoje srityje. Šis sprendimas pakeitė visą mano gyvenimą. Ten ištekėjau ir pagimdžiau sūnų. Po penkerių metų, praleistų Danijoje, su vyru grįžome į jo gimtąjį Hamburgą. Dabar auginu sūnų, mokausi vokiečių kalbos ir rašau. Su vyru daug keliaujame, ypač mėgstame keliones motociklu.

Sakote, kad Lietuvoje buvo gera. Turbūt nebuvo taip jau lengva išvykti?

Lietuvoje – ne tik mano artimi žmonės, bet ir mano širdis. Kai kas nors bando mane vadinti rašytoja, žurnaliste, laidų vedėja ar filosofe, iškart prieštarauju. Man tinka tik vienas apibūdinimas – buvusi klaipėdietė.

Kaip manote, kaip gyvenimo svetur patirtis veikė Jūsų asmenybę?

Manau, gyvenimas svetur kiekvienam žmogui daro vienokią ar kitokią įtaką. Jei esi imlus kitai kultūrai, kitokiam mentalitetui – sužinai be galo daug įdomių dalykų. Mane kelionės išmokė tolerancijos. Lietuviai kartais mėgsta vertinti ir teisti, o man įdomu į viską pažiūrėti kitu kampu, kaip mato kitos kultūros atstovas.

Prieš pat Naujuosius metus knygynuose pasirodęs debiutinis Jūsų romanas „Trys mano vieninteliai“ pateko į populiariausių knygų dešimtuką. Ar tikėjotės tokio skaitytojų susidomėjimo?

Tai įvyko taip greitai, kad nespėjau net susimąstyti. Kai rašiau knygą, negalvojau apie tai, ar ji bus populiari, ar ne. Mano tikslas buvo parašyti. Kai leidykla „Alma littera“ pranešė, kad ją spausdins, buvo didžiausio džiaugsmo valanda. Šokinėjau iki lubų kaip patrakusi. Taip jaučiausi, kai pirmą kartą „Lietuvos pionieriuje“ buvo išspausdinta mano žinutė. Tada man buvo dešimt metų.

Kas pirmasis perskaitė Jūsų rankraštį?

Kad rašau knygą, ketinau niekam nesigirti. Bet nutiko kitaip, nei planavau. Tuo metu lankiau vokiečių kalbos kursus Hamburge. Kartu su manimi grupėje mokėsi kita buvusi klaipėdietė Gintarė van der Zee. Kartą ji manęs paklausė: „Gal namie kas nors ne taip? Tu visa į save panirusi, kažkokia irzli…“ „Neee, pradėjau rašyti knygą, ir visas pasaulis man trukdo, nes šiuo metu gyvenu tik savo mintyse“, – nenoriai prisipažinau, nenorėdama išsigalvoti problemų. Taip Gintarė tapo pirmąja mano gimstančio romano skaitytoja. Kiekvieną kartą, kai susitikdavome vokiečių kalbos kursuose, ji vis klausdavo: „Ar dar parašei?“ Perskaičiusi kiekvieną skyrių, Gintarė vis primygtinai reikalaudavo tęsinio. Taip ji tapo savotišku mano varikliu.

Dar dirbdama Lietuvoje esate parašiusi daugybę straipsnių, parengusi interviu ciklą su Lietuvoje apsilankiusiais ar gyvenančiais užsieniečiais. O knygos ėmėtės tik paskatinta draugių ir vyro. Kodėl ilgai nesiryžote imtis rašytojo plunksnos?

Nemačiau prasmės. Man atrodė, kad rašančiųjų ir be manęs yra pakankamai. Bet kadangi tik žmonos ir keturmečio Jono mamos vaidmenų nebepakako, o vokiečių kalbą kol kas moku nepakankamai gerai, kad susirasčiau padorų darbą, ėmiausi to, ką visada mėgau, – rašyti.

Ar ilgai truko kūrybinis procesas?

Nuo to ryto, kai sėdau rašyti, iki knygos pristatymo Klaipėdoje praėjo lygiai metai. Tiesa, knygą parašiau per penkis mėnesius. Dar apie tris mėnesius truko redagavimo ir korektūros darbai.

Kokių rašytojų kūryba Jus pačią labiausiai žavi?

Man patinka moterų rašytojų kūriniai. Norvegė Herbjorg Wassmo, švedė Karin Alvtegen, suomė Riikka Pulkkinen, turkė Elif Shafak. Su malonumu perskaičiau Marinos Stepnovos knygą „Lazario moterys“. Gal man priimtinesnė ir suprantamesnė moteriška pasaulėvoka? Iš lietuvių autorių man įdomios Kristina Sabaliauskaitė, Dalia Jazukevičiūtė, Laura Sintija Černiauskaitė.

Jūsų knyga yra apie meilę. Kai kurie kritikai gana skeptiškai žiūri į meilės romanus… Kaip priimate kritiką?

Viena kritikė neseniai šį romaną įvardijo ne kaip meilės, o kaip jausmų romaną. Bet, mano nuomone, vargu ar priskyrimas vienam ar kitam tipui lemia romano populiarumą. Jis tikrai lengvai skaitomas, įtraukiantis, išjudinantis jausmus. Tačiau jei kas tikisi gilių intelektualių įžvalgų, geriau tegu renkasi filosofines knygas. Kritiką priimu ramiai, ypač esu dėkinga, jei ji konstruktyvi.

Jūsų romane daug tikrų išgyvenimų. Ar nebijojote per daug atsiverti skaitytojams?

Manau, kad tos emocijos, kurios yra rašytojo patirtos, labiausiai veikia skaitytoją. Nereikėtų tapatinti Kamilės ir mano gyvenimo. Neslepiu, kad kai kur panaudojau savo patirties, aprašiau vietas, kuriose tikrai buvau. Tai padėjo sukurti įtikinamą romaną. Tai ir yra svarbiausia. Daugelis skaitytojų tiesiog įsimylėjo tetulės iš Rio personažą, bet tikrai tokios tetos neturiu. Ji – jungtinis kelių Lotynų Amerikoje sutiktų moterų ir mano vaizduotės kūrinys. Tiesą pasakius, labai norėčiau tokią tetą Brazilijoje turėti, nes ten, kur ji gyvena, Santa Terezos kvartale Rio, yra išties nuostabu. Jei būčiau Kamilė, praleisčiau ten kiekvieną lietuvišką žiemą.

Kaip apibūdintumėte savo knygos heroję Kamilę tiems, kuriems dar neteko skaityti Jūsų knygos?

Kamilė ieško savęs ir meilės, arba savęs per meilę. Jai svarbiau mylėti nei būti mylimai, jeigu neįmanoma abipusė meilė. Kamilė yra drąsi, smalsi, bet kartais naivoka. Jai padeda sesuo Analitikė, jos racionalusis pradas, kuris komentuoja ir pataria įvairiomis gyvenimo situacijomis, bet, deja, užmiega letargo miegu, kai Kamilę užvaldo tikroji meilė.

Ar galime tikėtis ir antros Jūsų knygos?

Du trečdaliai antros knygos jau parašyti. Ji ir pavadinimą turi – „Sapnai ir liftai“.

Neabejotinai Jūsų gyvenime meilė užima be galo svarbią vietą… Kaip nusakytumėte, kas Jums yra šis jausmas?

Tikrai nesitikėkite iš manęs jokios meilės apibrėžties. Galėčiau pacituoti keletą filosofų, kaip jie apibūdino meilę. Bet apibrėžtys tikrai nepadės nei to jausmo prisišaukti, nei palengvinti jo atnešamų išbandymų. Meilė nutinka, ir jos laukti tikrai verta.

Žiniasklaidoje kartais pasirodo kalbų apie ne itin teigiamą lietuvaičių įvaizdį užsienyje. Ar neteko tuo įsitikinti bendraujant su kitataučiais?

Niekada neteko susidurti su neigiamu požiūriu į lietuves. Kiek teko bendrauti su kitataučiais, galiu teigti, kad apie mūsų tautietes jie labai geros nuomonės. Jos vertinamos kaip gražios, protingos, darbščios, moteriškos ir sugebančios paremti tris namo kampus.

Kokios mintys apie gimtąjį kraštą užplūsta kasdieniame gyvenime?

Kiekvieną rytą tradiciškai pradedu nuo lietuviškos spaudos internete, nors jau aštuonerius metus gyvenu svetur. Pastebėjau, kad mažėja mano susidomėjimas politinėmis aktualijomis, bet nenyksta noras paskaityti straipsnius apie kultūrą ar sportininkų pasiekimus. Į Lietuvą grįžtu kasmet be galo džiaugdamasi. Tai suteikia daug teigiamų emocijų. Suprantu, kad tam įtakos turi ir viešnios statusas. Lietuviai visada mokėjo puikiai priiminėti svečius. Gal jei gyvenčiau Lietuvoje, tie džiaugsmo fontanai sumažėtų, bet dabar kiekviena kelionė į Klaipėdą suteikia tik teigiamų emocijų.

Kaip jaučiatės svetur? Ar Hamburgas netapo toks pat savas, kaip gimtoji Klaipėda?

Supratau vieną dalyką: namai yra ten, kur – mano šeima. O dabar, kai daugelis persikėlė į virtualiąją erdvę, tas ryšys su artimaisiais Lietuvoje labai glaudus. Su mama per programą „Skype“ kalbamės beveik kasdien.

Hamburgas netapo mano miestu. Kaip minėjau, širdyje jaučiuosi klaipėdiete. Tokia tikriausiai ir liksiu. Mane domina, koks naujas pastatas mūsų uostamiestyje išdygo, kokiu nauju skulptūros akcentu pasipuošė Mažvydo alėjos suolelis… Apie Hamburgą tokių dalykų nežinau.

Neatmetate galimybės, kad kažkada vėl gyvensite Lietuvoje?

Niekada nesakyk „niekada“. Kažkada vis kartojau, kad niekada negyvensiu užsienyje. Štai parašiau romaną ir rašau antrąjį, nors niekada neplanavau rašyti knygų. Likimas dažnai pasijuokia iš mūsų planų. Kokį dar pokštą man iškrės likimas, nežinau. Tad nebeplanuoju. Tikriausiai jau supratote, kad esu fatalistė.

Ar palaikote ryšius su Hamburgo lietuvių bendruomene?

Su lietuviais čia bendrauju labai noriai. Sūnus Jonas šeštadieniais lanko lietuvišką darželį.

Hamburge ir Klaipėdoje jau pristatėte savo knygą. Kokie Jūsų įspūdžiai?

Nustebau, kad tiek daug žmonių susirinko. Per abu pristatymus netrūko šypsenų, dėmesio ir gerumo.

Jolita, o kaip sutikote savo dabartinį vyrą? Kuo jis Jus sužavėjo?

Mano vyras Svenas vadovavo bankui Kopenhagoje. Jis vienas augino du paauglius vaikus. Vaikų dėka ir suartėjome. Mano sūnus Karlas buvo likęs Lietuvoje su mano mama: važiuoti kartu nenorėjo, nes buvo likę paskutiniai metai mokykloje. Jaučiau sąžinės graužatį, kad palikau jį vieną, todėl, Svenui paprašius prižiūrėti jo vaikus, kol jis bus komandiruotėje, mielai sutikdavau. Man tai buvo savotiška psichologinė kompensacija – juk mano sūnų prižiūrėjo mano mama. Taip įsižiebė ir jausmai. Jo charizma, idėjos, atsidavimas vaikams ir rūpinimasis jais mane papirko. Ir asistuoti moteriai jis tikrai moka. Gėlės namie nespėja vysti.

Papasakokite apie savo vyresnėlį sūnų. Ar jis tebegyvena Lietuvoje?

Karlui balandį sukaks 25-eri metai. Jis studijuoja Vilniaus universiteto biofizikos magistrantūroje. Sūnui Lietuvoje labai patinka, jis neketina iš jos išvykti. Aš dėl to labai džiaugiuosi.

Kuria kalba bendraujate šeimoje? Kaip sekėsi įveikti sunkumus, neretai kylančius mišrių tautybių sutuoktiniams auginant vaikus?

Su vyru namie kalbame angliškai. Kadangi abiem ši kalba nėra gimtoji, kalbininkai mūsų nepagirtų. Turime net savo specifinių žodžių susikūrę, pavyzdžiui, „closiness“. Tokio žodžio anglų kalboje nėra, bet mes taip įvardijame sielų artumą, kurio mums abiem reikia. Vyras su mažuoju Jonu kalba vokiškai, aš – lietuviškai.

Karlas puikiai kalba angliškai, taip pat ispaniškai. Ispanų kalbą jis įvaldė prieš porą metų, kai su argentiniečiu pusbroliu, nemokančiu jokios kitos kalbos, keturis mėnesius autostopu keliavo po Argentiną, Boliviją ir Peru.

Įsivaizduokite, kad galite atsukti laiką atgal. Ar norėtumėte ką nors pakeisti?

Savo gyvenime nieko nekeisčiau. Jis buvo spalvingas, ne visada lengvas, bet tikrai įdomus.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu daug gyvenimo spalvų.

Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos Sauliaus Jokužio, Urtės Kraniauskaitės ir asmeninio Jolitos Herlyn albumo