Pradinis / Lietuviai svetur / Vokietijos kurčiųjų bendruomenės ambasadorė Toma Kubiliūtė: „Keliaudama sugebėjau įveikti savo silpnybes“

Vokietijos kurčiųjų bendruomenės ambasadorė Toma Kubiliūtė: „Keliaudama sugebėjau įveikti savo silpnybes“

Iš Vilniaus kilusi Toma Kubiliūtė – viena tų drąsuolių, turinčių užsispyrimo nepasiduoti nusistovėjusiai gyvenimo tėkmei ir veržtis ten, kur veda vidinis balsas. Prieš kelerius metus kurčioji moteris pamynė visas baimes ir leidosi į metų kelionę aplink pasaulį, kaip pati sako, geriau susipažinti su savimi. Šiandien ji ir toliau gyvena Vokietijoje ir yra gyvas įrodymas, kad silpnybės žmogaus likimą nulemia tik tuomet, jei jis su jomis bejėgiškai susitaiko.

Kur užaugai ir kaip tai suformavo Tave kaip žmogų?

Užaugau tarp dviejų kultūrų ir dviejų gestų kalbų. Gimiau Lietuvoje, o kai man buvo šešeri, su mama išvykome gyventi į Vokietiją, Frankfurtą. Jaučiuosi dėkinga už teigiamas patirtis Vokietijoje, kur kurtieji gali gauti tokį pat gerą darbą kaip ir girdintieji. Deja, taip dažniausiai nenutinka Lietuvoje. Tikiuosi, kad situacija pasikeis, nes socialiai atsakingi, modernūs darbdaviai tikrai turėtų suteikti galimybių neįgaliesiems.

Iš socialinių tinklų sprendžiu, kad Afrika yra labai arti Tavo širdies. Kodėl?

Afrika mane įkvepia nuo mažens. Apie šį žemyną perskaičiau daug knygų ir apėmė jausmas, kad mes turime daug ką bendro. Labiausiai žaviuosi žmonėmis ir laukiniais gyvūnais. Tanzaniją įsimylėjau vos į ją nuvykusi, net negaliu to paaiškinti. Ten jaučiuosi laisvai, nes vietiniai priima mane tokią, kokia esu, jie nebijo su manimi bendrauti nepaisydami to, kad esu kurčia, kitaip nei Europoje. Afrika – tai mano antrieji namai, kuriuose iki pandemijos lankydavausi kasmet. Esu aplankiusi 9 šalis ir negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu aplankyti draugus Tanzanijoje.

Kokia pati nuostabiausia šalis, kurioje lankeisi? Kokių istorijų iš jos parsivežei?

Sunku išsirinkti, nes kiekviena šalis mano gyvenime užrašė ypatingą istoriją, kurios nepalyginsi su jokia kita. Kiekvienoje šalyje išmokau ką nors nauja, tai mane labiausiai ir jaudina lankantis neregėtuose kraštuose. Kad ir iš kur grįžčiau, visuomet parsivežu daug įkvėpimo.

Didžiausią įspūdį paliko vietiniai žmonės, kurių gyvenimo situacija yra sunki, bet tu to tiesiog nepastebi, nes jie atrodo laimingi ir patenkinti, nesileidžia sugniuždomi ar apibrėžiami. Bendraudama su tokiais laimingais žmonėmis supratau, kad ir man nereikia apsikrauti daiktais, kad būčiau laiminga. Tai įkvėpė sąmoningai taupyti ir gyventi tvariai, pamėgau pirkti daiktus iš antrų rankų.

Tačiau yra ir liūdnų istorijų, kurios labai sujaudino. Pavyzdžiui, daugybė moterų yra išnaudojamos ir patiria nelygybę. Europiečių turimos teisės į lygybę kai kuriuose žemynuose nėra savaime suprantamos.

Kad ir kaip būtų, pačią nuostabiausią patirtį išgyvenau būdama Peru, kur keturias dienas pėsčiomis keliavau į Maču Pikču. Kelionė inkų taku buvo baisiai sunki, bet kai pasiekusi tikslą išvydau tvirtovės griuvėsius, skruostais pradėjo riedėti ašaros, nes išpildžiau metų metus manyje kunkuliavusį norą. Tai buvo vienas nuostabiausių dalykų gyvenime.

Ką įvardytum kaip savo pagrindinį darbą? Ar jis Tave užpildo?

Jau gerą dešimtmetį dirbu banko tarnautoja. Kad išpildyčiau svajonę metus keliauti aplink pasaulį, dar įsidarbinau kaip fotografė ir istorijų kurtiems vaikams pasakotoja. Tačiau iki šiol dirbu tame pačiame banke, nes prieš kelerius metus jie man davė visus metus atostogų užuot paleidę su visam.

Ką darytum, jei visiškai nieko nebijotum?

Tiesą sakant, nieko nebijau. O jei bijočiau, tiesiog pasitikėčiau intuicija. Keliaudama supratau vieną dalyką: kad ir bijai, bent pabandyk surizikuoti. Mano didžiulis noras išpildyti svajones nutildė vidines baimes ir suteikė užsispyrimo rizikuoti.

Interneto platybėse skaičiau, jog save atradai keliaudama. Ieškojai savyje kažko konkretaus ir tikėtino ar vidiniai atradimai Tau pačiai buvo staigmena?

Žinojau, kas esu, ir anksčiau, bet nebuvau tikra dėl savo stipriųjų ir silpnųjų pusių ir tiesiog norėjau labiau save pamilti. Supratau, kad neturėjau laiko giliai pažvelgti į savo vidų. Šiandien esu labai laiminga geriau susipažinusi su savimi. Jaučiuosi, lyg būčiau ką tik gimusi su nauja perspektyva ir nauja energija.

Dar vienas dalykas, kurio ieškojau, – žodžio „laimė“ apibrėžimas. Visuomet sukau galvą, ką jis iš tikrųjų reiškia, todėl beveik kiekvienos šalies gyventojų klausinėjau, kas jiems yra laimė. Atsakymai būdavo paprasti, bet reikšmingi, pavyzdžiui, maistas ar praeivio šypsena. Pastebėjau, kad europiečiai apie tai niekada neužsimena, nes jų patirtys visai kitokios. Taigi, kelionės po pasaulį mane labai įkvėpė ir padėjo geriau suprasti, ką reiškia būti laimingam.

Papasakok, kaip atrodo Tavo kelionė į save.

Žinau, kad senoji Toma vis dar yra manyje. Bet ją visi pažinojo kaip drovų, tylų angelą. Šiandien aplinkiniai stebisi manimi sakydami, kad esu įgalinta moteris ir tiksliai žinau, ko noriu. Dievinu galimybę savo patirtimi dalytis su žmonėmis. Mane labai jaudina, kad esu sektinas pavyzdys daugybei po pasaulį išsibarsčiusių jaunų žmonių. Keliaudama sugebėjau įveikti savo silpnybes, pavyzdžiui, nekantrumą. Dabar turiu daug kantrybės, ir man tai patinka. Nebepatiriu jokios įtampos. Nustebino ir įkvėpė pasitikėjimo tai, kad daug bendravau su sutiktais girdinčiais žmonėmis ir nesijaučiau neįgali. Jie į mane žiūrėjo kaip į normalią moterį!

Kokius esminius kelionės į save principus galėtum įvardyti?

Pirmiausia, neleisk niekam sakyti, kad kažko niekada negalėsi. Kai klausi savęs, ką norėtum daryti, turėtum pasitikėti savimi ir klausyti intuicijos. Nesusitelk į baimes, kurios tave skiria nuo svajonės. Kovok su jomis ir eik paskui trokštamo gyvenimo viziją. Kovok ir nebebijok. Bandyk ir duok sau laiko. Tik besilaikydama šių principų supratau, kad geriausi atsakymai ateina tuomet, kai keliauji viena.

Ar jau pasiekei savo kelionės tikslą?

Pasiekiau ir nė sekundės nesigailėjau, nes tai pasirodė esąs geriausias mano gyvenimo sprendimas. Išvykau siekdama įgauti pasitikėjimo savimi, įveikti baimių, pasisemti įkvėpimo iš sutiktų žmonių. Tai puikiai suveikė, nes keliavau viena ir galėjau susitelkti į prioritetus. Su kelionės kompanionais jausmas nebūna toks pats, nes paprastai būname pernelyg užsiėmę, kad atsigręžtume į savo vidų. Būdama viena daug galvojau apie savo identitetą ir patirtis. Jaučiuosi labai dėkinga už šį laiką su savimi.

Kas Tave įgalina kaip moterį, kaip žmogų apskritai?

Vienų metų kelionė man, kurčiai solo keliautojai, buvo didelis iššūkis. Nebuvau tikra, ar sugebėsiu keliauti visus metus, bet man pasisekė, kad turiu nuostabią šeimą ir draugų, kurie manimi tvirtai tikėjo ir visaip parėmė. Tai dar labiau motyvavo ir galiausiai įrodžiau, kad aplink pasaulį galima keliauti ir turint negalią. Daug žmonių mano, jog kurtieji negali tam tikrų dalykų. Visuomenė privalo nustoti lipdyti gyvenimą ribojančias etiketes kurtiesiems, nes realybėje mes galime daugiau, nei patys manome.

Esu labai dėkinga kelionėje sutiktiems žmonėms, kurie mane įgalino per savo istorijas. Šitai mane įkvėpė dalytis patirtimi su kitomis kurčiomis moterimis ir plėsti jų įsivaizduojamas ribas. Todėl jau skaičiau nemažai paskaitų Europoje, įskaitant Vilnių.

Kokia pati svarbiausia pamoka, kurią išmokai iš Afrikos gyventojų?

Išmokau labai, labai daug. Iš pradžių bijojau viena keliauti po Afriką, bet suvokiau, jog jokio skirtumo, kokia šalis, juk visur yra pavojų (ir Vokietijoje viena naktį nevaikščiočiau). Nusprendžiau nepaisyti nepagrįstų baimių ir priimti iššūkį. Juk tai buvo mano svajonė! Po keturių mėnesių Afrikoje tapau labiau savimi pasitikinti ir stipresnė nei bet kada anksčiau. Afrikiečiai man leido pajusti, kad jų namuose visuomet esu laukiama. Netgi pamiršdavau, jog esu baltaodė. Tai tik įrodo, kad jie mane vertina ne pagal odos spalvą. Labai greitai supratau, kad noriu atsilyginti, todėl Tanzanijoje pradėjau kurčiųjų mokyklos projektą.

Ir, žinoma, išmokau kantrybės! Afrikiečiams punktualumas – ne vertybė. Jei kas nors nevyksta nustatytu laiku, jie laukimą išnaudoja mėgaudamiesi akimirka, šnekučiuodamiesi su aplinkiniais. Jie supranta, kad susierzinimas vėluojant autobusui niekur nenuveda. Dar viena kantrybės pamoka – derybos dėl kainos. Turi žinoti, kiek kainuoja vaisiai ir daržovės, kitaip prekiautojai žais su tavimi. Bet jei būsi draugiškas, jie atsakys tuo pačiu.

Kaip patiri pasaulį būdama kurčia? Papasakok apie unikalius aspektus, kliūtis ir galimybes.

Galiu drąsiai sakyti, jog man patinka būti kurčiai. Užaugau su išskirtine rega, puikiai matau dalykus, pastebiu detales. Akys yra mano ausys. Dievinu mažą kurčiųjų bendruomenę, galiu susirasti daug naujų draugų visame pasaulyje. Tiesa, kiekviena šalis turi savo gestų kalbą, bet mes vieni kitus greitai suprantame lygindami kalbas. Per juos, kaip ir per girdinčius žmones, išmokau daug apie skirtingas bendruomenes ir kultūras.

Man dažnai atrodo, kad svečių šalių girdintieji su manimi elgiasi geriau nei Vokietijos ar Lietuvos gyventojai. Gal dėl to, kad mano kultūros žmonės vengia bendrauti su kurčiaisiais bijodami, jog jie įkąs? O štai Afrikoje nejutau barjero, žmonės mane puikiai suprato, susikalbėjome gestais. Jei ne gestų kalba, tuomet rašikliu ant popieriaus arba telefonu. Kelionėje neturėjau jokių problemų, niekada nesijaučiau vieniša. Mes dažnai netgi keliavome kartu ir puikiai leidome laiką.

Tavo gyvenimas atrodo labai autentiškas, pilnas nuotykių ir teigiamų patirčių. Kokie sprendimai ar pasirinkimai jį nulėmė?

Tai vadinama meile sau, kai nesiekiant idealo pakanka būti savimi. Tokia būsena mane išlaisvina ir įgalina gyventi autentiškai. Esu smalsi ir atvira, visada ieškau naujų iššūkių ar įkvėpimo. Kadangi gyvenimas yra išties trumpas, noriu iš jo išspausti kiek įmanoma daugiau. Be to, visuomet prisimenu, kad prieš jam pasibaigiant turiu nuveikti viską, kas įtraukta į mano trokštamų patirčių sąrašą.

Živilė Kasparavičiūtė

Nuotraukos iš Tomos asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top