Ar Kalėdų Senelis tikras? Artėjant žiemos šventėms šis klausimas daugelyje šeimų vėl tampa aktualus, tačiau naujausiame Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode siūloma į jį pažvelgti ne faktų, o vaiko raidos aspektu. Laidoje kalbama apie tai, kodėl vaikystėje svarbu, kad Kalėdų Senelis būtų „tikras“, kuo vaikų tikėjimo stebuklais laikotarpis reikšmingas psichologinei raidai ir koks yra tėvų vaidmuo, kai vaikas ima abejoti šia istorija. Pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologės dr. Monikos Skerytės-Kazlauskienės, stebuklinis pasaulis vaikystėje nėra apgaulė – tai svarbi vaiko raidos dalis, padedanti augti vaizduotei, kūrybiškumui ir emociniam saugumui.
Kalėdų Senelis – ne personažas, o istorija
Psichologė pabrėžia, kad Kalėdų Senelis veikia ne kaip konkretus veikėjas, o kaip pasakojimas, per kurį vaikai ir suaugusieji supranta pasaulį. Istorijos žmonėms yra natūralus mąstymo būdas, todėl jos turi didelę emocinę galią.
„Kalėdų Senelis pirmiausia yra istorija, ne personažas. O mūsų smegenys yra sudarytos iš istorijų – visi neuronų tinklai kalba ne atskirais faktais, o istorijomis. Todėl, kai atrandame gerą istoriją, mes už jos užsikabiname ir norime ją tęsti“, – teigia dr. M. Skerytė-Kazlauskienė.
Anot jos, Kalėdų Senelio pasakojimas yra patrauklus ir dėl vertybinio turinio: „Jis kalba apie gėrį, dalijimąsi ir rūpinimąsi kitais. Augdamas vaikas gali ne tik tikėti šia istorija, bet ir pats perimti jos prasmę. Kai paaugame, galime susitapatinti su tuo Kalėdų Seneliu. Istorija mus įgalina – mes galime duoti kitiems ir patys tapti Kalėdų Seneliu.“
Kodėl vaikams svarbu tikėti stebuklais?
Pasak dr. M. Skerytės-Kazlauskienės, vaikų mąstymas iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų – jis nėra paremtas racionaliu faktų aiškinimu, o veikiau žaidimu, vaizduote ir emociniu patyrimu. Vaikystėje pasaulis suvokiamas per maginį mąstymą, o emocijos išgyvenamos visa apimtimi, todėl vaikai natūraliai mato daugiau, nei suaugusieji linkę pastebėti.
„Vaikų pagrindinė kalba yra žaidimas, o per jį vaikai tyrinėja pasaulį, kuria savo teorijas ir pasakojimus. Šis laikotarpis leidžia vaikams ne tik patikėti pasakomis ar personažais, bet ir patiems kurti prasmes, kurios vėliau tampa kūrybiškumo ir mąstymo pagrindu“, – sako dr. M. Skerytė-Kazlauskienė.
Psichologė pabrėžia, kad šis tikėjimo stebuklais laikotarpis yra itin svarbus vaizduotės raidai, o per anksti jį paneigiant galima užkirsti kelią natūraliam kūrybiškumo vystymuisi: „Jeigu mes sakome, kad nykštukų nėra, Kalėdų Senelio nėra, o stebuklai – išsigalvojimas, mes užkertame kelią vaizduotei. Vaikai ją praranda, o tada visiems tampa nuobodu gyventi.“
Tėvų vaidmuo – palikti erdvės vaiko vaizduotei
Kalbėdama apie tėvų elgesį, psichologė pabrėžia, kad svarbiausia nėra pateikti vaikui „teisingą“ realybės versiją ar viską racionaliai paaiškinti. Kur kas svarbiau – leisti vaikui pačiam būti aktyviu istorijos kūrėju ir palaikyti jo vaizduotę, o ne ją koreguoti ar riboti. Tad tėvai šiame procese turėtų dalyvauti kaip žaidimo partneriai – ne kurti visą pasakojimą patys, o palikti užuominų, į kurias vaikas gali atsakyti savaip.
„Geriausias būdas yra kaip kuriant žaidimą: tėvai palieka pėdsakus, o istorijas leidžia kurti patiems vaikams. Tėvai klausosi, ką vaikai pasakoja, ir padeda toms istorijoms gyvuoti. Pernelyg didelis noras viską paaiškinti ir „sudėlioti į vietas“ gali turėti priešingą efektą. Vaikas gali ne tik nusivilti pačia istorija, bet ir pradėti abejoti suaugusiųjų patikimumu“, – įsitikinusi dr. M. Skerytė-Kazlauskienė.
Jos manymu, situacijoje, kai vaikas girdi, kad jam buvo sakoma viena, o vėliau aiškinama kitaip, atsiranda klausimas, kur čia buvo tiesa. O tai gali žeisti labiau nei pats faktas.
Kada ateina laikas atskleisti „tiesą“?
Dr. M. Skerytė-Kazlauskienė neįvardija vieno teisingo momento, kada vaikui būtina atskleisti „tiesą“ apie Kalėdų Senelį. Dažnai saugiausias kelias – leisti vaikui pačiam pamažu atrasti atsakymus, o tėvams reaguoti į kylančius klausimus.
„Nebūtina pasisodinti vaiko ir rimtai aiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Toks pokalbis gali labai sunkiai nuleisti „ant žemės“ ir sukelti nusivylimą tėvais. Jeigu vaikas ima abejoti, pasakojimą galima keisti, o ne griauti. T. y. perkelti dėmesį nuo personažo prie pačios idėjos“, – sako psichologė.
Ji pabrėžia, kad Kalėdų Senelis yra, tik jis nėra vienas konkretus personažas. Mes visi esame Kalėdų Seneliai, kai darome ką nors gero kitiems, rūpinamės ir kuriame stebuklą. Net vaikams augant ar tampant paaugliais stebuklo poreikis, pasak psichologės, niekur nedingsta – jis tik keičia formą.
„Paaugliai turi dyglių. Jie sako, kad jiems tai nerūpi, bet kartu vis dar tikisi stebuklo ir ryšio. Jiems svarbu jausti, kad jie vis dar rūpi tėvams. Išorinis abejingumas dažnai slepia norą būti pastebėtam ir svarbiam. Matydami tėvų rūpestį ir kuriamą stebuklą, paaugliai mokosi šio vaidmens patys – anksčiau ar vėliau jie ir patys taps tais, kurie kurs stebuklą kitiems“, – apibendrina dr. M. Skerytė-Kazlauskienė.
VU straipsnis