Kaip geriau pažinti save, kaip atskleisti vidinį potencialą, kaip sėkmingiau ir efektyviau valdyti savo gyvenimą, kaip išmokti atsipalaiduoti, įveikti stresą, pažadinti kūrybingumą ir intuiciją, kaip išsiugdyti lyderio bruožus, nugalėti viešo kalbėjimo baimę – klausimai, į kuriuos dažniausiai tenka atsakinėti asmenybės ugdymo vadovui Vygandui Pikčiūnui. Daugiau nei 10 metų vedantis įvairius seminarus ir mokymus visoje Lietuvoje ir už jos ribų specialistas džiaugiasi savo anksčiau įkurtus verslus iškeitęs į žmonių mokymą. „Jaučiu didelį pasitenkinimą dirbdamas su žmonėmis ir padėdamas jiems tobulėti. Man patiko valdyti įmones, bet mokyti žmones patinka kur kas labiau“, – sako V. Pikčiūnas, gruodžio 5 dieną Kauno sporto halėje vesiantis du seminarus „Kūrybos podiumo“ lankytojams.
Kas žmones domina labiausiai
V. Pikčiūnas teigia pastebintis, kad šiuo metu žmonės labiausiai nori dviejų dalykų: sėkmingiau ir efektyviau valdyti savo gyvenimą ir išmokti atsipalaiduoti, panaikinti įtampą, atsikratyti neigiamų emocijų ir pakeisti jas geromis. „Žmonės, ypač verslo srities atstovai, patiria didelį stresą, daug dirba ir užsiima kitokiomis veiklomis, – pasakoja pašnekovas. – Dažnas sako, kad labai norėtų ateiti į seminarą, bet neturi laiko. Kartais jie man primena pjovėjus, kurie kažką pjauna nepagaląstu pjūklu. O tie, kurie vis dėlto ateina, gauna daug naudos, seminarai jiems visokeriopai atsiperka.“
V. Pikčiūno paskaitų klausosi labai įvairi auditorija: nuo moksleivių iki mokytojų, nuo savęs dar ieškančių žmonių iki verslininkų. Į jį dažnai kreipiasi įmonės, organizuojančios mokymus darbuotojams. Pašnekovas kuria projektus (arba prie jų prisideda) jaunimui aktualiomis temomis, moko jaunąją kartą pasitikėti savimi, save pristatyti, dalijasi vertingais patarimais, kaip sėkmingiau išlaikyti egzaminus, ir t. t. Ne paslaptis, kad jaunoji karta, auganti moderniųjų technologijų proveržio laikotarpiu, pasižymi silpnesniais socialiniais, komunikaciniais įgūdžiais, tad viešojo kalbėjimo seminarai itin reikalingi.
Moterys – smalsesnės ir labiau norinčios lavintis
Mokytojo kelią pasirinkęs V. Pikčiūnas pažymi, kad dažniausios jo klientės – moterys. „Jos yra smalsesnės, daugiau domisi asmenybės tobulėjimu, labiau mėgsta lavintis, nori pažinti save, atsiskleisti. Ir joms, tenka pripažinti, tai geriau sekasi. Vyrai uždaresni. Kita vertus, dabar jų ateina kur kas daugiau nei prieš dešimt metų“, – teigia pašnekovas.
Ar žmonėms gali pakakti vieno seminaro, kad jų gyvenime ar bent mąstysenoje kas nors pasikeistų? Pašnekovas neabejoja: „Ir vienas seminaras gali duoti naudos. Būna, jog žmogui, kuris ieško savęs ar atsakymo į kokį nors jį kamuojantį klausimą, pakanka ir vieno seminaro, kad jis pradėtų veikti savarankiškai. Žinoma, yra geriau, kai seminarus lanko dažniau, nes tada nuolat atnaujina mintis, įgyja naujų žinių, susipažįsta su kitais tobulėti ir bendrauti norinčiais žmonėmis, plečia akiratį. Žinios, įgūdžiai, įgyti per seminarus, yra gera investicija į save. Mano seminarai ne tik informaciniai, bet ir praktiniai. Tai, kas išmokstama per seminarus, iš karto galima taikyti gyvenime. Pavyzdžiui, žmogus, palankęs viešojo kalbėjimo seminarus, jau gali laisvai kalbėti auditorijai, moka tinkamai tam pasiruošti.“
Mokant žmones labai praverčia versle įgyta patirtis
V. Pikčiūnas, dabar galintis laisvai kalbėti įvairiausiomis temomis, anksčiau turėjo kelis didelius verslus ir dažnai dalyvaudavo įvairiuose seminaruose, mokymo programose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, daug domėjosi lyderystės, asmenybės ugdymo temomis. „Vienu metu pajutau, kad galiu duoti žmonėms, galiu juos mokyti. Tada pardaviau verslus ir perėjau į mokymo sritį. Dabar žmonių mokymas yra mano pagrindinė veikla, – apie svarbią gyvenimo permainą pasakoja pašnekovas. – Man be galo patinka dirbti su žmonėmis, sulaukti grįžtamojo ryšio.“
Asmenybės ugdymo vadovo darbas, be abejonės, neatsiejamas nuo nuolatinio tobulėjimo. „Patirtis, žinios ateina per praktiką. Atsižvelgdamas į tai, ko dabar reikia žmonėms, kas ypač svarbu šiuo laikmečiu, imuosi vis įvairesnių temų. Būna, kad sulaukiu prašymų vesti mokymus tam tikromis temomis. Pavyzdžiui, mokymus, padedančius moterims lengviau įsitraukti į darbo rinką, susirasti darbą. Tada rengiu programas, kuriu įvairiausias strategijas. Tokiais atvejais labai praverčia versle (taip pat tarptautiniame) įgyta patirtis. Juk kažkada ir pats priiminėdavau darbuotojus“, – teigia specialistas.
Intuicijos svarba mūsų gyvenime
V. Pikčiūnas mano, kad žmonėms labai svarbu mokėti pažadinti kūrybingumą ir intuiciją, todėl daug apie tai kalba per savo seminarus. Pasak jo, kiekvienas žmogus turi intuiciją, tik vienų intuicija – giliau viduje, kitų – labiau paviršiuje. Taikant tam tikras metodikas galima ją sužadinti, suaktyvinti arba padaryti tikslesnę. Paprasčiau kalbant, intuicija – tai pirmojo jausmo, pirmosios minties pagavimas. Sakoma, kad ši mintis yra tiksliausia ir aiškiausia. „Per seminarus mes mokomės stebėti jausmą, kuris kyla ne iš proto, o iš giliau. Žmonės, kurie turi suaktyvintą intuiciją, pagauna tą pirmąją mintį, o tie, kurie nelavina šio gebėjimo, nėra tokie pagaulūs ir pasiduoda įvairioms proto peripetijoms: gimusi idėja iškart perleidžiama protui, o šis sako: „To neįmanoma padaryti.“ Po kiek laiko žmogus pamato, kad kažkas kitas įgyvendino jo idėją, ir apgailestaudamas sako: „Aš jaučiau, kad bus gerai.“ Intuicija – tai momentas, kai protui dar neleidžiama sukritikuoti kilusios idėjos ar jausmo. Tai krištolinis jausmas, grynuolė mintis“, – paaiškina pašnekovas.
Asmenybės ugdymo vadovas sako, kad moterys pasižymi stipresne intuicija nei vyrai. „Tai lemia moterų smegenų struktūra: jų dešinysis pusrutulis, kuris atsakingas už jausmus ir intuiciją, yra labiau išsivystęs. Jos labiau linkusios vadovautis jausmais, intuicijos idėjomis nei vyrai. Pastarieji yra labiau logikai – viską apgalvoja, paskaičiuoja, sukuria kokį nors planą ir tik tada sako: „Tai turėtų pavykti.“ O moterys sako: „Aš jaučiu, kad pavyks.“
Vis dėlto tikrai negalima teigti, kad intuicija naudojasi tik moterys. V. Pikčiūnas sako pažįstantis daug verslininkų, prie kurių sėkmės prisidėjo ir intuicijos padiktuoti sprendimai: „Šie žmonės yra kūrę daug verslo planų, tačiau prisipažįsta, kad geriausius verslus sukūrė neturėdami tikslaus plano. Jie šių verslų ėmėsi per daug neskaičiuodami, pasikliaudami vidiniu jausmu, kad turi pavykti“, – atskleidžia V. Pikčiūnas.
Minčių galia
Turbūt dažno žmogaus gyvenime būna keistų sutapimų, kurie stebina ir verčia tikėti minčių galia: tai, apie ką tik galvoji, tačiau nieko specialiai dėl to nedarai, ima ir vieną dieną realizuojasi. V. Pikčiūnas tai aiškina taip: „Kalbant paprastai, egzistuoja visuotinis energoinformacinis laukas, kurį mes skaitome ir pajaučiame. O mūsų mintys turi tam tikrą energiją. Žmogus tendencingai galvoja tam tikra kryptimi ir sukuria, sustiprina minčių lauką. Tai užsiprogramuoja, ir tikrovėje savaime susikuria tam tikros situacijos. Žmogus ką nors pagalvoja, ir tai atsitinka.“
V. Pikčiūnas pastebi, kad dabar minčių galia stipresnė. „Kartais netgi pavojinga galvoti. Anksčiau sakydavo: „Nesakyk, nes prisikalbėsi.“ Dabar būtų galima sakyti: „Negalvok, nes prisigalvosi“, – šypsosi žmogaus proto galiomis besidomintis pašnekovas. Jis teigia, kad vienų žmonių, kurie yra tyresni, dvasiškesni, minčių galia stipresnė, mintys labiau realizuojasi. O tie žmonės, kurie yra daugiau linkę į materialius dalykus, labiau užguiti buitinių problemų, nori viską padaryti per fizinę veiklą. Žinoma, kad viskas iki galo pavyktų, be minčių plano, reikia ir emocinio bei fizinio plano.
Pasak pašnekovo, mintimis galime pritraukti tam tikras situacijas, žmones. „Energoinformaciniame lauke mes susisiekiame su daugybe žmonių, su kuriais esame bendravę ir turime ryšį. Būna, kad užtenka apie kurį nors asmenį tik pagalvoti, ir jis taip pat apie mus pagalvoja. Tai vadinama telepatija. Galbūt kažkada žmonija nuėjo ne ta kryptimi, pradėjusi išradinėti telefonus, radijo stotis ir t. t. Galbūt reikėjo tobulinti savo telepatinius gebėjimus, – svarsto V. Pikčiūnas. – Tačiau niekas netrukdo ir dabar naudotis tomis galiomis, kurias turime viduje. Juk jos didžiulės. Yra teorija, kad žmogus išnaudoja tik procentą visų savo vidinių galių. Neseniai mokslininkai pateikė naujų versijų, pvz., kad išnaudojama ne viena šimtoji, o tik viena tūkstantoji žmogaus galių. Žmonės nepasinaudoja intuicija, neturi jėgos, neišnaudoja balso, pasitikėjimo galių… Palyginkime, asmuo turi išmanųjį telefoną, kuriuo gali atlikti tūkstantį funkcijų, tačiau naudojasi tik viena – skambinimo – funkcija.“
Kas slopina kūrybingumą
Ne tik apie intuicijos, bet ir apie kūrybingumo ugdymą daug galintis papasakoti V. Pikčiūnas sako, kad dažniausiai mūsų kūrybingumą slopina trys dalykai: „Visų pirma pasitikėjimo savimi stoka, antra, savikritika ir kitų žmonių kritika. Abu kartu jie labai mažina kūrybingumą, nes tada žmogus, įstatytas tiek į nepasitikėjimo, tiek į vidinės kritikos rėmus, bijo kurti, galvoti. Kaip sureaguos aplinka? Ar man pavyks? Niekada nesu bandęs to daryti, man tikrai nepavyks to atlikti. Trečias veiksnys – negatyvus mąstymas, atsirandantis iš kritikos ir nepasitikėjimo savimi.“
Pasak pašnekovo, kad sužadintų kūrybingumą, žmogus visų pirma turi pasitikėti savimi. „Reikia nusiteikti pozityviai, tikėti, jog tau tikrai pavyks, ir pradinėje stadijoje negalvoti apie kritiką ir kad kažkam tai, ką darai, gali nepatikti. Nereikia stengtis įtikti visiems, tikėtis, kad visi tave liaupsins, nes kad ir koks genialus darbas būtų, visada atsiras kritikų. Taip pat atsiras žmonių, kuriems tai patiks, kurie girs. Taigi labiau reikia galvoti apie tai, kam tu kuri, kam tai galėtų patikti. Reikia rasti savo žmones.“
V. Pikčiūno teigimu, kūrybinis procesas – tai saviraiška. „Negali sukurti to, ko pats neturi. Turi įdėti dalį savęs į bet kokį kūrinį. Turi galvoti, ką geriausio gali duoti žmonėms, kaip gali išnaudoti tai, ką esi sukaupęs, – patirtį sujungti su kūryba ir tuo, kas yra dabar, ir išrasti ką nors nauja. Kai žmogus galvoja, ką nauja gali sukurti, ir pasitiki savimi, paprastai jam pavyksta“, – mintimis dalijasi asmenybės ugdymo vadovas.
Asmenybės tobulėjimo būdai
Dabar labai populiaru sakyti, kad žmogus tobulėja išeidamas iš savo komforto zonos. V. Pikčiūnas su šia mintimi sutinka tik iš dalies: „Išėjimas iš savo komforto zonos yra vienas iš asmenybės tobulėjimo būdų. Peržengdamas savo asmenybės ribas, sunkiomis situacijomis panaudodamas sukauptą potencialą žmogus išties tobulėja dvasiškai. Kitas tobulėjimo būdas yra kokia nors aistra – kai žmogui užsidegęs ką nors padaryti. Paprastoje situacijoje jis to nepadarytų, o kai yra apimtas vadinamojo įkvėpimo, asmuo visomis išgalėmis siekia savo tikslo ir auga kaip asmenybė. Kitas būdas galėtų būti, kada žmogus atsipalaidavęs, yra savimi, tam tikras veiklas ar situacijas priima kaip žaidimą. Taigi asmenybė gali tobulėti labai įvairiai: tiek peržengdama savo komforto zonos ribas, kai reikia nugalėti tam tikras baimes, mąstymo stereotipus, tiek atsipalaiduodama, tiek vedama kokios nors aistros.“
Kodėl net ir pasiekę savo tikslus ne visada jaučiamės laimingi
Kiekvienas žmogus turi tikslų. Vieni didesnių, kiti mažesnių. Tikslai – tai, kas stumia žmogų pirmyn, skatina jį tobulėti ir išnaudoti savo potencialą. Rodos, viskas gerai. Tik kodėl tada pasiekę savo tikslus kai kurie nusivilia – nėra tokio džiaugsmo, nėra tokios laimės, kokios laukta. V. Pikčiūno teigimu, didelė žmogaus klaida – susieti laimę su kokio nors tikslo pasiekimu. „Yra tipas žmonių, kurie linkę visą dėmesį sutelkti į tikslus. Jie jų siekia ir pasiekia, tačiau net ir tada nesijaučia laimingi, nes pamiršta tai, kas labai svarbu, – mėgautis siekimo procesu, – sako pašnekovas. – Procesas jiems tampa nemalonus, sunkus. Pavyzdžiui, žmogaus tikslas – užlipti į kalną. Kai kruvinais pirštais tai padaro, akimirką pasidžiaugia ir tada turi lipti į kitą kalną. Tie, kurie per daug dėmesio sutelkia į tikslą, nebemato nuostabių dalykų aplink. Jiems reikėtų išmokti pasidžiaugti tuo, kas yra dabar: gamta, aplinkiniais žmonėmis. Jie turėtų išmokti jaustis laimingi esamuoju momentu, nesvarbu, ar jų tikslas pasiektas, ar ne. Klaidinga pririšti laimę prie kokio nors rezultato, pavyzdžiui, manyti: „Būsiu laimingas, kai būsiu turtingas.“ Jeigu norėsi būti laimingas, tai ir būsi. Juk kiek daug žmonių, kurie neturi nei pinigų, nei draugų, tačiau vis tiek jaučiasi laimingi, džiaugiasi gyvenimu, brangina tai, ką turi.“
Pasak V. Pikčiūno, žmonės, kurie siekia pažinti save, yra laimingesni arba bent jau eina savo laimės link. „Kuo labiau save pažįsti, tuo daugiau galimybių turi tapti laimingesnis. Tada labiau žinai savo trūkumus ir pranašumus, nesi toks didelis savikritikas ar, priešingai, perfekcionistas. Tiesiog priimi situaciją tokią, kokia yra, supranti, kad nėra nei tobulų situacijų, nei tobulų žmonių. Tada atsipalaiduoji ir tampi laimingesnis. O kai žmogus laimingas, jam pavyksta būti kūrybingesniam, siekti tikslų, peržengti komforto zonos ribas, įveikti asmeninio gyvenimo ar verslo problemas“, – savęs pažinimo svarbą pabrėžia pašnekovas.
Du seminarus nemokamame „Kūrybos podiumo“ renginyje vesiantis V. Pikčiūnas sako, kad tokie renginiai labai naudingi visuomenei – ne tik moterims, bet ir vyrams. Jų nauda įvairiapusė. „Kūryba, kad ir kokios formos ji būtų, žmogų veikia teigiamai. O žmogaus rankų produktas yra šiltesnis nei pagamintas fabrike, turi gyvastį. Be to, tokie renginiai visiems žmonėms suteikia progą šiltai pabendrauti, pasidalyti idėjomis ir pamąstymais. Aš palaikau tokius renginius ir norėčiau, kad jų būtų kuo daugiau“, – pokalbį baigia pašnekovas.
Inga Nanartonytė
Nuotrauka iš asmeninio V. Pikčiūno archyvo