„Turiu romaną su lėktuvais“, – prisipažįsta žurnalistas, gurmanas, kelionių mėgėjas ir organizatorius Saugirdas Vaitulionis. „Kodėl Tailande visi valgo tas straksinčias ir šliaužiančias nesąmones? Jos nei skanios, nei skaniai atrodo“, – stebisi renginių vedėjas Giedrius Masalskis, pametęs galvą dėl buriavimo. „Kiekvienos šalies maiste slypi nepapasakotos žmonių istorijos ir tradicijos“, – įsitikinusi žurnalistė, keliautoja, keleto knygų apie keliones autorė Dalia Smagurauskaitė. Nuostabias trijulės kelionių istorijas bus galima išgirsti šį šeštadienį tarptautinėje turizmo, kelionių ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“. Keliautojai dalyvaus tradicinėje parodos diskusijoje „Kelionės – mano gyvenimo būdas“.
Žurnalistas Saugirdas Vaitulionis prisipažįsta, kad tik per vieną iš dešimties kelionių neatsiverčia kompiuterio ir nepatikrina elektroninių laiškų: „Žinau, iš savęs vagiu brangias atostogų akimirkas, tačiau darbinė paranoja dažniausiai paima viršų. Net Indijoje, gulėdamas prie baseino Goa, tvarkingai sau leidau prekybos centro katalogą. Esu darboholikas, nieko nepadarysi, o aiškinimai, kad „pasaulis be tavęs nesugrius“, dažniausiai mane veikia priešingai.“
Saugirdas visiškai nesupranta, kaip galima keliauti autobusu ar išvykus gyventi palapinėse. Prabangūs viešbučiai jam irgi nebūtini, svarbiausia – įdomi patirtis. „Rudenį, keliaudami po JAV, specialiai ieškojome kuo baisesnio pakelės motelio, tokio kaip siaubo filmuose. Radom. Buvo šiurpu“, – juokiasi ir pasakoja, kad keisčiausios nakvynės prizą laimi klaikus nesuvokiamo senumo miegamasis autobusas su gultais Indijoje, kuriuo jam teko keliauti iš Mumbajaus į Goa. „Žodžiais neapibūdinsi nei kvapo, nei švaros, nei kompanijos, nei saugumo jausmo. Never ever“, – dar priduria.
Maistas jo kelionėse, prisipažįsta, yra vienas svarbiausių malonumų. Prieš išvykdamas, Saugirdas visada pasidomi ypatingais tos vietovės restoranais – kur eiti pusryčių, kur kokteilio, o kur puikios vakarienės. „Esu kulinarinių kelionių šalininkas“, – sako.
Išragauti viską keliaujant jam nebūtina. „Esu išrankus maistui, todėl bet ko man neįsiūlysite, – tikina. – Netinkamai surizikavau Indijoje – ragavau ryklio. Visiška bjaurastis.“
Renginių vedėjas ir organizatorius Giedrius Masalskis kelionėse kartais neatskiria, kada dirba, o kada ilsisi: „Ne sykį su klientais ar partneriais esu buvęs ten, kur – tikras poilsis, o su šeima tenka ir kartais padirbėti.“
Per metus iš Lietuvos jam pavyksta ištrūkti keturis ar penkis kartus. Kelionėse yra nakvojęs Belgijos miške, 16 vietų kambaryje Liuksemburgo svečių namuose, sporto salėje ant čiužino, na ir skautų palapinėje, žinoma.
Lietuvoje nuosavą maitinimo verslą turintis Giedrius svetimose šalyse visada stengiasi paragauti ko nors neįprasto. „Daug nevalgau, – prisipažįsta. – Man kur kas svarbiau, kad maisto būtų dažnai. Turistinių vietų vengiu, ieškau maisto, kurį valgo vietiniai, nes tik tada gali suvokti, kaip jie iš tiesų gyvena, kokios jų tradicijos. Na taip, kartais nusižengiu – mėgstu makdonaldus ar kokį kitą greitąjį maistą. Beje, Naujojoje Zelandijoje nustėrau pamatęs makdonaldo sumuštinį su virtu ridiku. Ir niekaip negaliu suprasti, kodėl Tailande visi valgo tas straksinčias ir šliaužiančias nesąmones. Jos tikrai nei skanios, nei skaniai atrodo.“
Buriavimą pamėgęs Giedrius pasakoja, kad laive didelio pasirinkimo, ką valgyti, dažniausiai nebūna: „Per regatą nėra laiko galvoti apie maistą, tad puikiausiai tinka obuoliai, bananai, šokoladukai. Per ilgesnį plaukiojimą gali ir tuną pagauti, tada kažkaip stebuklingai denyje atsiranda ir sojų padažo, ir vasabių.“
Prieš metus iš Italijos į Lietuvą gyventi grįžusi žurnalistė, rašytoja Dalia Smagurauskaitė tik kartą keliavo su grupe autobusu. „Tai buvo prieš penkiolika metų, – pasakoja. – Po to supratau: keliauti su keliomis dešimtimis turistų – ne man. Vertinu laisvę ir galimybę keisti kelionės planus, nemėgstu taikytis prie kitų ritmo. Dabar kelionėse būname dviese, man tai – idealus skaičius.“
Dalia įsimylėjusi Italiją. Dvi knygas apie šią pasaulio kultūros paveldo šalį parašiusi žurnalistė sako, kad labiausiai ją žavi galimybė keliaujant po nedidelius miestelius aptikti kūrinių ar statinių, kurie kitame krašte būtų traukos objektas „numeris vienas“, o štai Italijoje yra kasdienybės dalis. Dar gamta, tūkstančiai kilometrų jūros pakrantės, žmonės, mistiškasis dolce vita ir, žinoma, maistas. „Būtų galima parašyti po kelias knygas apie kiekvieną Italijos regioną, dar dešimtį tomų apie šalies virtuvę – ir vis tiek nepavyktų visko sutalpinti į puslapius“, – sako ir priduria, kad būti turistu Italijoje ir gyventi Italijoje – du skirtingi dalykai.
Į mėgstamiausių šalių lentyną šalia Italijos šiandien Dalia padėtų Jungtines Amerikos Valstijas ir Jordaniją. JAV jai – tarsi daugybė neįtikėtinai skirtingų šalių su viena vėliava. „Sunku net įsivaizduoti, kiek ten galima nuveikti, paragauti ir pamatyti, – sako. – Vieno gyvenimo neužtektų! Antroji mane žavi svetingais žmonėmis, gamta ir senąja istorija.“
Rašytoja neabejoja, kad maistas – vienas iš būdų pažinti šalį. „Maiste slypi nepapasakotos žmonių istorijos ir tradicijos, – sako. – Italijoje patiekalų ir jų variacijų yra tiek daug, kad ir patys italai visų toli gražu nežino. Nuostabu, kad daugybė patiekalų siejama su tradicijomis, žmonėmis, istorija. Viskam yra priežastis, paaiškinimas arba legenda. Pavyzdžiui, Sicilijoje, Trapanio mieste ir jo apylinkėse, tradicinis patiekalas yra kuskusas, menantis arabų laikus, Sirakūzuose neabejotinai rastume graikiškų pėdsakų. Saldumynai, sukurti vienuolių rankomis, vynuogynai ant ugnikalnio šlaitų nuo seno simbolizuoja vyrų ištvermę ir netgi išnykusias profesijas. Na o sekmadieniais ant tradicinių pietų stalo Sicilijoje nerasite ankštinių daržovių, mat jos primena vargo kupinus praėjusius amžius.“
Naujai pažvelgti į Lietuvą Dalią privertė širdies draugas. „Jis – užsienietis, todėl jam įdomu viskas: baidarės, ežerai, ąžuolų giraitės su medinėmis pagoniškų dievų skulptūromis, šaltojo karo laikų palikimas, platūs žvyrkeliai ir mediniais namais nusėti kaimai“ – pasakoja.
Nuotraukos iš asmeninių archyvų