Lietuvių kalendorinės šventės išsidėsto pagal metų laikus ir yra siejamos su sezonine žemdirbių veikla. Buities, kasdienio darbo įprasminimo akcentai yra šventės, sietinos su įvairiomis apeigomis. Rugpjūčio 15-ąją švenčiama Žolinė – derliaus šventė – apipinta papročiais bei tradicijomis. Senovės baltų apeigos šią dieną būdavo skiriamos deivei gimdytojai Ladai: jai atitekdavo naujai subrendusio derliaus aukos.
Naisiuose prisiminti senųjų baltiškų Žolinės papročių, pabendrauti, pasidžiaugti žaliuojančia ir žydinčia gamta susirinko vietiniai gyventojai ir svečiai – tie, kurie tiki senolių patarle: „Kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės.“ Per apeigas bei edukacines veiklas buvo garbinamas derlius ir vasaros žolynai.
Renginys prasidėjo Baltų žolynų muziejuje. Po jį pasivaikščioti ir pabendrauti su žolininke Rūta Petkauskiene kvietė gidė Kornelija Jurgaitytė. Gidė, pasakodama apie žolynų muziejų, akcentavo jame augančių gėlių, prieskonių, vaistažolių svarbą lietuvio gyvenime, o žolininkė priminė augalų gydomąsias savybes.
Po trumpos pažinties su Baltų žolynų muziejaus augalais linksmieji muzikantai visus sukvietė į Ugnies aikštę. Čia kiekvienas galėjo pasidaryti šventinę puokštę ar nusipinti vainiką iš svarbiausio Žolinės puokštės akcento – rugio varpos bei vaistingųjų ramunėlių, raudonėlių, kraujažolių, pelynų ar kitų Naisių krašto augalų. Kai puokštės buvo paruoštos, žolininkė Rūta papasakojo apie magiškąsias augalų galias, apie Lietuvos laukuose augančių žolynų poveikį mūsų gyvenimui ir sveikatai.
Edukaciniam užsiėmimui „Duonos kelias nuo seniausių laikų iki šių dienų“ vadovavo ūkininkė Elvyra Vasiliauskienė, kepanti duoną pagal senovinį receptą: su natūraliu raugu, minkomą rankomis, prieš šaudama į malkomis kūrenamą krosnį kiekvieną kepalėlį palaiminanti. Visi, kas norėjo, iš jos paruoštos tešlos formavo duoniukus, juos kepė ant laužo žarijų ir skanavo. Pasakodama apie duonos kepimą, ūkininkė akcentavo jos šventumą, pagarbą jai, primindama, kiek daug dėmesio duonai skiriama liaudies kūryboje.
Nuotaikingą ir labai praktišką edukacinį užsiėmimą „Vantos: nauda žmogui, paruošimas“ padovanojo Šiupylių kaimo bendruomenės moterys. Vantas jos rišo iš įvairių augalų, tarp kurių buvo net ir kadagių, dilgėlių… Tik patys drąsiausieji išdrįso jas išbandyti.
Svarbiausias Žolinės akcentas – naujojo derliaus ir vasaros žolynų garbinimas bei šventinimas. Šias apeigas atlikti vaidila Valdas Rutkūnas visus kvietė ant Alkos kalno kartodamas, jog šią dieną svarbiausia linkėti brandos. Šventės vietą užliejo dainos, giesmės, padėkos žodžiai, linkėjimai. Susirinkusiuosius vaidila pašventino ne tik vandeniu, bet ir grūdais, linkėdamas skalsos, darnos, sveikatos ir, žinoma, brandos. Visi dalijosi ir vaišinosi duona, medumi, obuoliais. Pagrindinis rugių pėdas, skirtas Naisių žmonėms, buvo įteiktas bendruomenės pirmininkei Ritai Žukauskienei, rugių vainikas ir duonos kepalėlis – šventės sumanytojui ir mecenatui Ramūnui Karbauskiui bei Naisių žemės ūkio bendrovės pirmininkui Svajūnui Stelmokui. Kiekvienam šventės dalyviui buvo įteikta rugio varpa – kasdienės duonos simbolis.
Šiltą ir saulėtą rugpjūčio pavakarę Naisiuose baigėsi dar vienas mažosios Lietuvos kultūros sostinės renginys – Žolinė, sukvietusi į būrį tėvus ir vaikus, senelius ir vaikaičius. Svarbiausia – drauge pabūta, pabendrauta, atsigręžta į artimą. Sugrįžtančios senosios šios šventės tradicijos bus paskata laukti kitų metų gamtos brandos stebuklo.
Alina Šalavėjienė
Vytauto Šalavėjaus nuotraukos