Už tobulą egzistencijos giją, už ramų toną, už netipišką kino kalbą prancūzai įvertino lietuvių kino meistrą. Visą vasarį Šarūnas Bartas rodė savo darbų retrospektyvą Pompidou meno centre – viename iš garsiausių pasaulio šiuolaikinio meno centrų. Pasakojimas apie Š. Barto triumfą Paryžiuje – jau šio šeštadienio LRT televizijos laidoje „Stilius“.
„Jis – žvaigždė nuo pat savo pirmo filmo. Jis – didis režisierius. Mums garbė Paryžiuje pristatyti Šarūną Bartą“, – kalbėjo žinoma režisierė Claire Denis, Pompidou centro kultūros programų sudarytojai, centro prezidentas.
Pats Šarūnas neslėpė, jog pasirodyti su savo filmais, fotografijos darbais ir poezija Paryžiuje jam – didžiulė atsakomybė. Tačiau prie retrospektyvų jis jau įpratęs ir savo darbo iškilumo nesureikšmina. „Kine labai daug darbo. Tik jis nematomas. Tai ir yra viena iš sąlygų, kad jo neturi matytis. O sėkmė priklauso nuo darbo, nežinau nė vieno, kuriam nieko nedarant pasisektų“, – ramiai kalbėjo režisierius, likus kelioms valandoms iki retrospektyvos atidarymo.
Pompidou centras, kurio kvietimu specialiai retrospektyvai režisierius sukūrė naujausią savo filmą „Kas jūs ir kur esate, Šarūnai Bartai?“, paskutinę akimirką paprašė režisieriaus leidimo rodyti šį darbą atidarymo vakarą. Ir be sustojimo plaukianti publika net neįtarė, jog sulauks ne tik Kanuose įvertinto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, bet ir kartu su „Art France Cinema“ sukurto itin asmeninio požiūrio į jausmus, valdančius išskirtinį kūrėją.
Prancūzų kino bendruomenė noriai ėjo palaikyti kolegos į kino salę, pamatyti jo fotografijų pirmoje personalinėje fotografijų parodoje žinomoje Paryžiaus galerijoje „Le Passage de Rets“. Apie Šarūną Bartą Paryžiuje pristatyta Roberto Bonamy monografija – dar vienas įrodymas, kokio aukšto lygio menininkas atstovauja Lietuvos kultūrai.
Įsikūręs greta Pompidou centro Šarūnas Bartas prieš pat retrospektyvos atidarymą sulaukė savo mylimosios Loros Kmieliauskaitės.
„Ketindami pafilmuoti juodu, vaikštančius romantiškomis Paryžiaus gatvėmis, patekome į antiislamistinio mitingo epicentrą, – pasakoja laidos vedėja Violeta Baublienė. – Staiga prieina policininkas ir pareikalauja, kad operatorius parodytų nufilmuotus vaizdus. Rodo. Liepia viską ištrinti. Ištrina. Dar pasiveda į šoną, toliau nuo kitų. Liepia atiduoti vaizdo kortą. Kolega nesipriešina. Darbas, gulęs į vaizdo kortą, jau policininko rankose. Nepadeda nei žurnalisto pažymėjimas, nei įtikinėjimai, jog policija nebuvo mūsų tikslas filmuoti.“
„Tavo pažymėjimas galioja tavo šaly! Čia – Prancūzija, čia prancūziškos taisyklės! Ar žinai, kad policijos negalima filmuoti! Ar žinai, kad islamistai gali atpažinti policininkus! Ar žinai, kad jiems gresia pavojus!“ – policininkas šūkavo vidury gatvės, net negirdėdamas paaiškinimų, jog filmavome visai kitus dalykus, – dar šviežiais įspūdžiais dalijasi V. Baublienė. „Tavo vaizdo korta merijoje, eik ir pasiimk!“ – rėkė pareigūnas ir, nuvedęs prie ventiliacijos šachtų grindinyje, bakstelėjo žemyn: „Va, čia tavo korta!“
Ką pasisekė išsaugoti vaizduose, kaip pavyko atkurti prarastą vaizdo medžiagą ir kaip Paryžius lenkėsi Šarūnui Bartui – išskirtiniame pasakojime laidoje „Stilius“.
LRT