Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas
Maisto kainų augimas Lietuvoje dažnai aiškinamas gana paprastai – viską lemia brangstančios žaliavos ar energijos ištekliai. Tačiau realybė yra gerokai sudėtingesnė – šiandien maisto kainas vis labiau lemia vartotojų elgsena bei jų noras plačiai atverti savo pinigines.
Praėjusiais metais maisto kainos Lietuvoje išaugo 4,1 proc., nors tiek energetinių išteklių, tiek ir žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos mažėjo. Šių metų pradžioje maisto kainų augimas buvo sulėtėjęs, tačiau pasauliniai naftos, trąšų bei kitų žaliavų kainų šuoliai, kuriuos sukėlė karinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose, sufleruoja, kad antroje šių metų pusėje maisto kainos vėl gali pradėti augti. Tai nebūtų gera žinia Lietuvos ekonomikai, nes maisto kainų šuolis padidintų ir taip jau 5,0 proc. ribą perkopusią infliaciją.
Bloga žinia yra ta, kad vieną kartą pakilusios, kainos dažniausiai nebesumažėja. Net ir vėliau atpigus žaliavoms, parduotuvių lentynose esančių produktų kainos dažnai išlieka tokios pat. Matome įdomią tendenciją: kai žaliavų kainos kyla, kainos vartotojams kyla greitai; tačiau kai jos krenta – kainos lentynose išlieka aukštos. Tad kainos yra tarsi į vieną pusę atsidaranti membrana.
Pavyzdžiui, kviečių kainai šoktelėjus 2022 metais, duonos kainos kaip mat sparčiai pakilo. Tačiau kviečių kainai vėliau sumažėjus, duonos kainos negrįžo į ankstesnį lygį. Panaši situacija ir su pieno produktais – supirkimo kainos krenta, o vartotojų mokamos kainos toliau auga. Taigi, ryšys tarp žaliavų ir galutinių kainų silpnėja.
Kodėl tai vyksta? Pagrindinė priežastis – stipri vidaus paklausa. Gyventojų pajamos auga, vartotojai yra linkę plačiau atverti pinigines, todėl verslai turi daugiau erdvės didinti kainas. Kitaip tariant, kainas vis dažniau lemia ne gamybos sąnaudų augimas, o galimybė jas perkelti patiems vartotojams. Tad maisto kainų pokyčiai vis labiau koreliuoja ne su žemės ūkio produktų, energijos ar kitų žaliavų kainų dinamika, bet su pirkėjų polinkiu plačiai atverti savo pinigines.
Lietuviai šiuo metu yra linkę išlaidauti, o piniginės sparčiai pildosi: į ekonomiką įsiliejančios II pakopos pensijų lėšos, rekordinės ES paramos įplaukos, augančios valdžios sektoriaus išlaidos bei aktyvus kreditavimas (ypač būsto paskolų) ženkliai padidino pinigų masę Lietuvos ekonomikoje. Metinis pinigų kiekio augimas Lietuvoje siekia net 16,4 proc. – tai gerokai sparčiau nei 3,8 proc. augimas euro zonoje. Istorija rodo, kad itin spartūs pinigų masės šuoliai dažnai sukelia kainų šuolius. Pavyzdžiui, 2020 m. COVID-19 pandemijos metu pinigų kiekis Lietuvoje augo net 32 proc. Būtent ši pinigų injekcija tapo pagrindine 2021–2022 m. infliacijos šuolio priežastimi (Rusijos invazija Ukrainoje tik įpylė žibalo į jau liepsnojantį infliacijos laužą – 2022 m. sausį infliacija Lietuvoje jau siekė 12 proc.). Tad spaudimas maisto kainų augimui išliks net ir atsivėrus Hormūzo sąsiauriui.
Dar vienas maisto kainų šuolis gali paversti Lietuvą viena brangiausių valstybių Europos Sąjungoje. Šiuo metu maisto kainų lygis Lietuvoje jau yra didesnis nei ES vidurkis, tačiau po kelerių metų mes galime pasivyti, o galbūt net pralenkti ir Skandinavijos valstybes. Tai nėra iš fantastikos srities, nes Estijoje, kaip rodo preliminarūs „Eurostat“ duomenys, maisto kainų lygis jau yra didesnis nei Suomijoje ir Švedijoje.
Aukštos maisto produktų kainos menkintų Lietuvos gyventojų perkamąją galią bei silpnintų tarptautinį konkurencingumą ir patrauklumą aukštos kvalifikacijos specialistams. Pietų Europos šalys, siūlydamos gerą kainos ir kokybės santykį, šiuo atžvilgiu tampa ypač konkurencingos. Pavyzdžiui, lietuvių pamėgtoje Ispanijoje maisto kainos yra 7 proc. mažesnės nei Lietuvoje, nors dar prieš dešimtmetį jos buvo kone ketvirtadaliu didesnės. Todėl pagrindinis klausimas šiandien nėra vien tai, ar maisto kainos dar kils – kur kas svarbiau suprasti, kas jas lemia ir kokį poveikį jų kilimas gali turėti lietuvių perkamajai galiai, konkurencingumui ir patrauklumui.