Taip sutapo, kad lapkričio 2 dieną, kai Lietuvoje minimos Vėlinės ir pagerbiami visi mirusieji, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje (JAV) susirinkę žmonės klausėsi pasakojimo apie Rusijos Sibiro platybėse išsibarsčiusius lietuvių tremtinių kapus. Tą vakarą muziejaus fojė buvo atidaryta fotografijų paroda „Misija Sibiras ’17“. Renginio svečiai – Arnoldas Fokas, ilgametis ekspedicijų vadovas, bei Raminta Kėželytė, labdaros ir paramos fondo „Jauniems“, remiančio jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras“, direktorė. Jųdviejų perteikti šių metų ekspedicijos įspūdžiai, emocijos ir nuotraukose užfiksuoti vaizdai nepaliko abejingo nė vieno iš tą vakarą susirinkusių klausytojų.
Prieš 12 metų pradėtas projektas „Misija Sibiras“ įrodė, kad jauniems Lietuvos žmonėms labai rūpi mūsų istorija ir ryšys su praeitimi. Ir kad jaunoji karta sugeba padaryti daug svarbių savo šaliai darbų. A. Fokas pateikė statistikos: per 12 metų surengta 16 ekspedicijų į Lietuvių tremtinių ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstano, Tadžikistano Respublikose. Šių ekspedicijų dalyviai sutvarkė per 100 lietuvių kapinių, nors šiuo metu yra žinoma net 800 mūsų tautiečių kapinaičių tose vietose, kuriose jiems teko gyventi ištremtiems iš savo namų. Didžiąją dalį jų reikia sutvarkyti, išvalyti. „O kiek kilometrų per tuos 12 metų įveikė mūsų projekto dalyviai – ne mažiau nei du kartus aplink Žemės rutulį“, – sakė A. Fokas.
Kalbėdami apie šių metų ekspediciją, renginio svečiai sakė, kad, rengiantis jai, gauta net 900 paraiškų iš žmonių, kurie norėjo keliauti „Misijos Sibiras ’17“ grupėje. Kokie atrankos kriterijai? Eiti į bandomuosius žygius, kurių maršrutai leidžia kandidatams įvertinti savo jėgas ir pasirengimą laukiantiems išbandymams. Kai iš beveik tūkstančio kandidatų buvo atrinkta 80 pačių tinkamiausių, tuomet jiems buvo parengtas 47 kilometrų žygio maršrutas, kurį keliautojams reikėjo įveikti per porą dienų. Rinkdamiesi į komandą pačius tinkamiausius, organizatoriai vertino ne tik jų fizinę ištvermę. Jeigu tie stipriausieji žygio metu nesugeba atsigręžti atgal ir ištiesti rankos atsiliekančiam komandos draugui, tada ko verta jų stiprybė?
Dar viena labai įdomi pasirengimo misijai dalis – garsiai skaityti politinių kalinių ir tremtinių pavardes, šalia kurių nurodoma, ar žmogus grįžo atgal į Lietuvą, ar mirė tremtyje. Tai reikalinga tam, kad skaitantysis pats pajaustų sovietmečio tremčių tragedijos mastą. Pernai būsimieji ekspedicijos „Misija Sibiras“ nariai perskaitė 22 tūkstančius pavardžių. Šis sąrašas buvo skaitomas visą parą, pavargusio skaitytojo vieton stodavo kitas būsimos kelionės narys.
Rengdamiesi ekspedicijai į apleistų lietuvių kapinių paieškas, vaikinai mokėsi kryždirbystės pas to amato specialistus.
Šiais metais „Misijos Sibiras“ grupė išvyko į Irkutsko sritį, esančią prie Baikalo ežero. Iš Vilniaus iki Maskvos jie keliavo traukiniu, o nuo Rusijos sostinės iki vietos skrydis tetruko vos 4 valandas. Tą patį atstumą gyvuliniuose vagonuose mūsų tautiečiai keliavo daugiau nei mėnesį laiko. Tos kelionės metu nemažai tremtinių mirė.
„Labiausiai sukrėtė vaizdas vienose mūsų aplankytose kapinėse, kur tarp aplūžusių antkapių vaikštinėjo karvė. Paėdęs gyvulys kasėsi, trindamas šoną į kapinių kryžių“, – pasakojo R. Kėželytė. Toje kelionėje būta daug jaudinančių momentų: kai teko uždegti specialiai Lietuvoje žmonių įteiktą žvakę nurodytose kapinėse, kai pagal sudegusių kryžių liekanas surado mišku žolės ir medžių jau visai užgožtas kapinaites, kai kiekvienoje sutvarkytoje lietuvių kankinių amžinojo poilsio vietoje prie naujų kryžių visi sustoję greta sugiedodavo „Tautišką giesmę“, kai susitikdavo lietuvių palikuonių ar jų šeimos narių, kai išgirsdavo vietinių rusų patikinimą, kad lietuviai garsėjo darbštumu, o dirbdami mėgo dainuoti. Viena sena rusė, nuošalaus kaimo gyventoja, kurią vietiniai vadina baba Tania, iki šiol prisimena mūsų tautiečius. Moteris pasakojo, kad lietuviai vaikinai buvo vietinių nuotakų svajonė. Tania savo atmintyje iš jaunystės net yra išsaugojusi lietuviškų žodžių.
Ką dar apie savo kelionę sakė ekspedicijos „Misija Sibiras ’17“ dalyviai? Tai buvo varginantis, pilnas nepatogumų žygis, kurio metu teko įveikti pėsčiomis dešimtis kilometrų, baiminantis, kad savo kelyje gali susitikti nepageidaujamą „praeivį“ – rudąjį lokį. „Tai buvo dviejų savaičių darbas be išeiginių“, – juokėsi A. Fokas ir R. Kėželytė. Tačiau pirmą kartą į žygį „Misija Sibiras“ išsirengusiems jauniems žmonėms tai buvo, ko gero, viena iš gyvenimo kelionių, kurios neįmanoma užmiršti.
Teksto ir nuotraukų autorė Virginija Petrauskienė