Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Kinas Užpalius garsina ne tik šalyje, bet ir už jos ribų

Kinas Užpalius garsina ne tik šalyje, bet ir už jos ribų

Daugelis dabartinio laikmečio vyresniosios kartos žmonių dalydamiesi vaikystės prisiminimais papasakotų, kaip pas kaimyną ar artimą giminaitį eidavo klausyti radijo arba žiūrėti televizoriaus. Kaime pamatyti kiną galimybė buvo reta. Tik kiek vėliau kinas tapo įprastu, kultūros namuose žmones suburiančiu, kasdieniu reiškiniu. Besiritantys istoriniai vėjai kartu su technologiniu progresu kiną iš mažesniųjų miestelių išstūmė išsklaidydami žmonių bendrumą, palikdami juos prie mažesnių kompiuterio ar televizoriaus ekranų. Pasiūla beribė, svarbu žinoti, ko nori. Ieškant atsakymo gali iškilti mintis, kad norisi autorinio, asmeninio kino. Šiuo laikmečiu tai nėra itin išskirtinė užgaida, tik susiduriama su dar daugiau klausimų sau. 

Užpaliuose gimęs Vytautas Juknys augo aplinkoje, kurioje buvo sprendžiama, ką gali užfiksuoti ir parodyti kinas. Vytauto tėtis, Algimantas Juknys (1933–1998), yra autorinio kino Užpaliuose pradininkas. Išlikusiame archyve tarp animacijos ir vaidybinių filmų daugiausia dėmesio skirta dokumentikai, šalia esančiam žmogui ir jo aplinkai. Gebėjimą surasti savo herojus Algimantas Juknys perdavė sūnui, dėl to atnaujinta užpaliečių dokumentika skleisdama žinią apie miestelį ir jo gyventojus rieda tolyn už rajono ir respublikos ribų.

Lietuvos kino mėgėjų sąjungoje Užpalių vardas seniai žinomas. Pristatyti autorinį filmą Respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje nėra labai sudėtinga – didesnis iššūkis būti pastebėtam. Reikia atsakingai pasidarbuoti, kad sulauktum įvertinimo iš vertinimo komisijos, kurią šįmet sudarė kino režisierius, scenaristas Andrius Šiuša, dokumentinio kino režisierius Saulius Beržinis ir kino operatorius Algimantas Mikutėnas. Festivaliui pasibaigus, komisijos verdiktą skelbė 59-ojo respublikinio mėgėjiškų filmų festivalio organizatorius, Lietuvos kino mėgėjų sąjungos direktorius Vidmantas Gaigalas kviesdamas Vytautą Juknį, dokumentinio filmo „Pušinis“ autorių, atsiimti pagrindinį festivalio prizą, statulėlę ir diplomą. Kartu filmui suteikta galimybė atstovauti šaliai tarptautiniame kino mėgėjų festivalyje Taline.

Taline laukė dar didesni iššūkiai. Šįmet čia pristatyti geriausi 125 filmai iš 17 šalių (Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos, Italijos, Lietuvos, Nyderlandų, Norvegijos, Lenkijos, Rusijos, Slovakijos, Šveicarijos, Tuniso, Ukrainos, Jungtinės Karalystės), iš jų tik 30 perėjo atranką ir, rungdamiesi dėl pripažinimo, buvo rodomi plačiajai auditorijai. Laimingasis trisdešimtukas padalytas į tris grupes. A grupei atstovavo kino kūrėjai iki 20 metų, B grupėje konkuravo studentų darbai, o visi kiti, tarp jų ir Vytauto Juknio filmas „Pušinis“, varžėsi C grupėje, į kurią pateko daugiausia – 14 – filmų. Paskirta po du trečiosios (animacinis filmas iš Sankt Peterburgo ir vokiečių autorių fantastinis filmas „Timas ir Tomas“) bei antrosios vietų apdovanojimus (Austrijos animatoriams ir dokumentiniam filmui „Medžių varlės imperija“, Vokietija). Pagrindiniu prizu įvertintas filmas „Pušinis“. Tai laiptelis su galimybe dalyvauti UNICA (Pasaulio kino mėgėjų asociacija) festivalyje, bet tam maža vien filmo, jau reikia ir dalyvio mokesčio, kuris gerokai nutolęs nuo mūsų šalies atlyginimo vidurkio.

Filmas „Pušinis“ sukurtas be biudžeto, jei nepaisome prie jo dirbusiųjų investicijų. Kiek lengviau kvėpuojasi įgyvendinant daugiau nei penkerius metus rusenančias mintis sukurti filmą apie medžio drožėją Praną Rimiškį (1897–1973), gyvenusį Kaniūkuose. Utenos rajono savivaldybei iš dalies parėmus bendruomenės „Užpalėnų krivūlė“ teiktą projektą „Iš kartos į kartą Užpalių krašto vizualusis menas“  gerokai pasistūmėta į priekį. Liko studijiniai darbai, kai nufilmuota medžiaga tampa filmu. Tik patekus į kūrybinę duobę, siekiant vizualiau sujungti siužetus, gali tekti dar kartą išsikelti su filmavimo kamera. Turint pripažinimą bet ko ir bet kaip padaryti nesinori, tad kūrybinio proceso lūkesčiai kyla patys. Tikimasi, kad kraštiečių sambūryje užpaliečiai, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, rinksis į kino vakarą kultūros centre ir matydami kino juostoje užfiksuotus pažįstamus vaizdus turės ką prisiminti iš tų dienų, kai kinas atėjo į jų gyvenimą. Jei kitų metų gegužės 26 diena atrodo tolokai, prisiminti mūsų šalies istoriją žiūrint kino dokumentiką Užpaliuose bus galima gruodžio 16 d. įvyksiančiame susitikime su kino ir televizijos operatoriumi, režisieriumi Juozu Matoniu ir ką tik laisvės premiją gavusia disidente Felicija Nijole Sadūnaite. Pokalbį su renginio svečiais papildys J. Matonio dokumentiniai filmai ir nuotraukų paroda „Lietuvos kinematografininkai Juozo Matonio akimis“.

Dokumentinio kino stiprybė turbūt ir yra ta, kad jis gali užfiksuoti įvykius, kurių jokie istoriniai vėjai pakeisti negali. Skubėdami su laikmečiu galime glaustai papasakoti, kaip gyvena ir mąsto iš televizijos ekranų pažįstami veidai, bet mažokai pasakytume apie gatvėje ar parduotuvėje dažnai sutinkamą žmogų. Užpaliuose kuriamas nekomercinis kinas išsaugo atmintį apie esantį šalia mūsų.

Birutė Minutkienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top