Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Naktigonė Užpaliuose suburia įvairių kartų ir pomėgių žmones

Naktigonė Užpaliuose suburia įvairių kartų ir pomėgių žmones

Šią vasarą mažai šurmulio ne tik prie vandens telkinių, bet ir visoje gamtoje. Skubame gaudyti kiekvieną saulės šypsnį ir mėgautis galimybe ištrūkti iš namų.

Utenos r.  gyvenantiems užpaliečiams šių metų vasaros orai – nemažas iššūkis dalyvaujant LR kultūros ministerijos ir kultūros tarybos bei Utenos r. savivaldybės iš dalies finansuojamo projekto „Etninę kultūrą puoselėjančios kultūrinės iniciatyvos Užpalių bendruomenės tradicijose“ veiklose. Bene visi projekto renginiai, pradedant Jurginėmis ir baigiant Žolinėmis, suplanuoti lauke. Kalendorinių švenčių minėjimas susietas su arkliuku, kuris laiko tėkmėje palieka žemės ūkio darbus ir tampa daugiau laisvalaikio ir pramogų akcentu, ištikimu keturkoju draugu.

Nuotaikos atvykstant į Naktigonės vietą

Su tokiu draugu po miestelį pasivaikščioti neišeisi, bet Užpaliuose jau trečią kartą organizuojama naktigonė, į kurią iš Jovarų sodybos pajudėjusi raitelių kolona joja garbės ratą miestelio aikštėje. Praėjusiais metais raitelius, lydimus dviratininkų, miestelio aikštėje pasitiko Lietuvos edukologijos universiteto choras AVE VITA (vad. Kastytis Barisas). Šiemet jau dvidešimt pirmus metus Užpaliuose stovyklaujantys choristai tapo Naktigonės šaukliais ir pirmiausia sukvietė visus į koncertą Užpalių kultūros centre. Koncertui pasibaigus, visi, nepabūgę panaktinėti gamtoje, rinkosi „Ašvienių fanų“ klubo būstinėje Jovarų sodyboje. Pabalnojus žirgus, pasižvalgius į dangų, atsiduota gamtos malonei. Dvikinkę vadeliojantis Leonardas Rinkevičius paskui save vedė raitelių, dviratininkų ir automobilių koloną. Apsistojus buvusiame Lygamiškio hipodrome įgyvendintos visos planuotos veiklos. Kol ant laužo virė vakarienė, raiteliai mėgavosi estafetės žaidimu, norintieji turėjo galimybę ne tik paglostyti žirgą, bet ir pasėdėti ant jo, pajoti. Užpaliečiams artimais tapę AVE VITA choristai žaismingai dainavo kultūros centre neskambėjusias dainas, o nepabijoję šieno dulkių kibo į darbą ir gamino arkliukus. Valdo Stasiukėno ir Juozo Rimkevičiaus sukalti arkliukų maketai, vadovaujant užpalietei Ramunei Žemaitienei, puošėsi šienu.

Saulę keičiant pilnačiai, entuziastingai darbuojantis Naktigonės ir rugpjūčio 15 d.  įvyksiančios Žolinės šventės skelbimų autorei Indrei Zabulytei, šventės logotipo autorei Evelinai Baniulytei su draugu Patriku, Rūtos komandai, mažajai dviratininkei Kornelijai su būriu bičiulių, šieno kailinukais pasidabino penki arkliukai, kurie papuoš Žolinės šventės erdves. Prasidėjus nakties tylai, skambant Monikos Kubiliūnaitės gitarai ir lietuviškoms dainoms, pradėta ruoštis iššūkiui ieškant adrenalino. Ne kiekvienas ryžosi priimti Elonos Petkelienės pasiūlymą pasisemti jėgų basomis perbėgant per žarijas, bet įveikusieji vidinę baimę drąsiai po kelis kartus bėgo žarijomis. Pasibaigus šurmuliui ant žarijų, visi norintys iš bičių vaško gaminosi žvakes. Draugiškai šnekučiuojantis, netruko ir prašvisti.

Šių metų užpaliečių Naktigonės vieta raiteliams nebuvo nauja. Praėjusiais metais čia buvo duotas startas pirmojo Užpaliuose organizuoto orientacinio žaidimo dalyviams. Jam pasisekus šįmet orientacinis žaidimas suorganizuotas prie Šeimyniškių atodangos su konglomerato uola. Žaidimo dalyvių – raitelių – gretas papildė pėstieji ir dviratininkai. Tad galima teigti, kad pasiteisino idėja Užpaliuose kalendorines šventes minėti gamtoje ir su žirgais.  Tai suburia įvairių kartų ir pomėgių žmones. Pastebėtas ir dar vienas svarbus akcentas. Keičiant renginių erdves susipažįstama su atskiromis seniūnijos vietomis ir jos yra sutvarkomos. Siekiant būti natūralioje gamtoje,  jokio atskiro tvarkymo nėra, tik surenkamos mūsų pačių kažkada paliktos šiukšlės.

Prabėgo tik metai, o buvusio Lygamiškio hipodromo vietoje vėl teko rinkti mėsainių, ledų, traškučių, cigarečių ir kitų mūsų gyvenimo stilių atspindinčių atliekų pakuotes. Mėgstame paburnoti, kad nešvari gamta, kad seniūnija ar dar kas nors jos neprižiūri, bet kažkodėl pamirštame, jog šiukšles paliekame mes patys. Turbūt labai subjurtume pamatę, kad iš pravažiuojančios mašinos  į mūsų kiemą atskrieja, pavyzdžiui, kramtomosios gumos popierėlis, bet tai (ir dar daugiau) paliekame pamiškėje ar pievoje, mat jeigu nėra užrašo, kad privačią valdą saugo piktas šuo, – lyg ir šiukšlei tinkama vieta. Dar nesuprantamiau, kai šiukšlynu paverčiama visų lankoma, geologiniu gamtos paveldo objektu laikoma vietovė.  Susitvarkius aplinką, kuri mena XX a. pagarbos ir meilės žirgui tradicijas Užpalių bendruomenėje, ir pasamprotavus, kad šiukšlės su angliškais žodžiais rašo naują istoriją, pasmalsauta, kaip atrodo prieš Šeštines sutvarkyta aplinka prie konglomerato atodangos. Tai, ką pamatė akys, protu suvokti buvo sunku. Dar sunkiau pasidarė išgirdus, kad likviduojant Užpaliuose praūžusios audros padarinius čia metamos medžių šakos slepia atvežtus ir išmestus kryžius. Be to, buvo įvardytas ir čia, jau beveik sąvartyne, dažniausiai besilankantis ir pradžią jam davęs automobilis. Ko savomis akimis nematei, to negali nei teigti, nei neigti – byloja išmintis, tad pasilikime su mintimi, kad tai tik laikinas nesusipratimas ir Lietuvoje didžiausia konglomerato atodanga, kuri yra viena iš labiausiai Užpaliuose lankomų vietų, bus kuo skubiau sutvarkyta gamtai nepadarius didelės žalos. Į šiukšlių maišus šito jau nebesukiši, bet ir objekto lankytojams akių neužriši. Pagalvojus, kaip mes elgiamės su gamta, kyla abejonių, ar nemindžikuojame ant grėblio koto, kurio gale – klimato kaita, siunčianti neįprastus reiškinius.

Birutė Minutkienė

Nuotraukos Eglės Jovaraitės, Gintaro Žalnoras, Šarūnės Šmatavičiūtės ir Birutės Minutkienės

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top