Eilutė po eilutės, eilėraštis po eilėraščio… Ir net nepajunti, kaip atsiduri rašytojo pasaulyje. Paslaptingame, giliame, stebinančiame ir kartu tokiame pažįstamame… Argi nėra nuostabu, kai kito žmogaus mintyse gali atpažinti save, kai eilėraštyje ar prozos eilutėje gali perskaityti tai, kas galbūt ilgai sukosi tavo galvoje, tačiau taip ir neįgavo jokio pavidalo. Žmonės, nors ir būdami labai skirtingi, turi šį tą bendra, universalaus. Kai kurie jų geba tuos universalius dalykus įžvelgti, apmąstyti ir meniškai pateikti kiekvienam mūsų. Šį savo gebėjimą dar mokykloje pradėjęs ugdyti Mantvydas Leknickas kol kas savo įžvalgomis, idėjomis, gimusiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, per eiles ar prozą dalijasi daugiausia interneto erdvėje, tačiau tiki, kad anksčiau ar vėliau išleis savąją knygą. Tai – vienas jo tikslų, vienas būdų palikti žymę gyvenime.
Mantvydai, ar jau seniai kuriate?
Rašyti pradėjau dar mokydamasis mokykloje. Kiekvienas samprotaujamasis rašinys man suteikdavo galimybę diskutuoti pačiam su savimi, kelti klausimus, ieškoti atsakymų į juos ir pažinti pasaulį. Prieš baigdamas mokyklą, keletą savo esė nusiunčiau į didžiuosius portalus, tačiau nesitikėjau, kad jos bus paviešintos. Po kurio laiko, jau baigęs mokyklą, įrašiau savo vardą ir pavardę paieškos sistemoje ir neapsakomai nustebau pamatęs, kad mano esė buvo paviešinta viename portale ir sulaukė gana daug komentarų. Tada nusprendžiau, kad reikia tai tęsti.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Žinoma, labiausiai įkvepia žmonės. Tie, kurie atsiranda mano gyvenime ir iš jo išeina. Tie, kurie pasilieka. Arba palieka ką nors – tai nusėda giliai ir kartkartėmis išsiveržia.
Kas Jums yra rašymas? Ką dar veikiate gyvenime?
Rašymas man – tai malonumas, gyvenimo sudedamoji dalis, kaip pusryčiai ar muzika, be kurių neįsivaizduojame savo kasdienybės. Džiaugiuosi, kad šiuo metu dirbu su kūryba susijusį darbą reklamos srityje.
Pakalbėkime apie rašymo procesą. Koks jis?
Esu skaitęs, girdėjęs apie įvairiausius rašymo ritualus ir būdus. Maniškis gana paprastas – su savimi visada turėti popieriaus ir rašiklį. Niekada nerašau namie – čia tekstus tik redaguoju, perrašau į kompiuterį. Labiausiai mėgstu rašyti kavinėse (dažniausiai sekmadieniais), kur galiu stebėti praeivius. Nors ir svetimi, visi jie turi ką nors, ką jau esu matęs ar girdėjęs. Minčių kyla ir netikėčiausiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, vairuojant automobilį, darbo metu ar stovint eilėje prie parduotuvės kasos), tačiau dažniausiai kažką viduje sudirgina muzika, kinas, aplinkinių žodžiai, prisilietimai. Tada galvoje kirba tik viena mintis – visa tai privalau užrašyti!
Galbūt kuriate ir dainas?
Esu mėginęs rašyti ir dainų tekstus. Manau, galėčiau tai daryti, tačiau dainai žodžių neužtenka – reikia balso jai atlikti.
Ar pamąstote apie savo knygos išleidimą? Kaip ji vadintųsi?
Kada nors. Tam reikia pribręsti. Žinoma, esu apie tai pagalvojęs ir esu parašęs keletą „ilgametražių“ tekstų, tačiau manau, jog galiu rašyti geriau. Išleisti knygą – vienas mano gyvenimo tikslų, jį tikrai anksčiau ar vėliau įgyvendinsiu.
Sugalvoti pavadinimą – sunkiausia bet kurio kūrybos proceso dalis, tad kol kas tikrai sunku pasakyti, kaip ji galėtų būti pavadinta (šypsosi – aut. past.).
Tikriausiai tenka sulaukti ne tik teigiamų atsiliepimų apie Jūsų kūrybą? Kaip vertinate kritiką?
Kritiką vertinu tik teigiamai – juk tai vienas geriausių būdų tobulėti. Deja, konstruktyvios kritikos neteko sulaukti. Neigiami komentarai, kaip kad „prastai“, „neįdomu“, „geriau jau nerašyk“, tėra nevykę bandymai išlieti pyktį. Žinoma, nėra ko stebėtis: internetas išlaisvina žmonių emocijas, nes čia taip paprasta užsidėti incognito kaukę.
Ar gerbėjų dėmesys nevargina?
Atvirkščiai – visada sureaguoju į gautus laiškus ar žinutes, esu atviras diskusijoms, todėl džiaugiuosi kiekviena skaitytojo reakcija! Esu laimingas ne tik dėl to, kad kažkam patinka mano mintys, bet ir todėl, kad visi į jas pažvelgia savaip. Stebina drąsa: aš pats turbūt taip atvirai negalėčiau rašyti nepažįstamam žmogui. Kita vertus, gal mano atviri tekstai ir panaikina šią ribą?
Galbūt jau teko kur nors pristatyti savo kūrybą gyvai, ne tik interneto erdvėje?
Teko dalyvauti keliuose renginiuose, tačiau jie manęs pernelyg nesužavėjo. Žinoma, norėčiau ne tik dalyvauti poezijos ar kūrybos skaitymuose, bet ir padiskutuoti, pasidalyti mintimis su žmonėmis, kurie save vadina menininkais.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Mano laisvalaikis gana aktyvus – dievinu sportą, ypač krepšinį. Savaitgaliais stengiuosi būti tarp žmonių, mėgstu keliauti, skaityti, pasimėgauti gerais filmais. Vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų – buvimas vienam. Tik tada galiu nuraminti savo mintis ir apgalvoti reikiamus žingsnius.
Sakoma, kad svajonių negalima išduoti, bet gal leisite į jas pažvelgti akies krašteliu?
Kiekvieno kuriančio žmogaus svajonė – kad kuo daugiau žmonių skaitytų, matytų arba girdėjų jo kūrybą. Mano svajonė – kad vieną dieną viskas, ką darau dabar, išaugtų į tai, ką galima paliesti. Šioje žemėje noriu palikti žymę. Nes kiekgi mes joje tebūname…
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino pilietė reporterė Greta Kondrataitė
Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio archyvo