Vėl atkeliavo gražiausia ir prasmingiausia pavasario šventė – Velykos. Kai kuriems tai – gamtos pabudimas, kitiems – Kristaus ir širdies prisikėlimo šventė, dar kitiems – minčių ir sielos apsivalymo metas. Kiekvienam iš mūsų ji yra prasminga tiek, kiek įsileidžiame ją į širdį.
Kiaušinių marginimas, dalijimasis jais, jų daužymas ir valgymas yra tradiciniai šeimos šventės ritualai, turintys gražią prasmę. Jeigu ją žinome – tuomet ir tradicijos įgyja kitokią vertę. „Margutis – tai tarsi savotiškas laiškas žmogui. Tai lyg žmogaus santykių su kitu žmogumi išreiškimas. Kiaušinius dažydavo ne Velykų dieną, o iš anksto. Kiekvienas, margindamas kiaušinį, žinodavo, kam jis bus skirtas. Kiaušinių mušimas – tai lyg gyvybės atvėrimo ritualas, todėl būdavo svarbu, su kuriuo žmogumi tai daryti“, – pasakoja Asta Gvildienė. Gražus ir kitas ritualas: kad namuose visus metus būtų skalsa, pirmąjį nuluptą kiaušinį prie Velykų stalo supjaustydavo į tiek dalių, kiek prie stalo sėdi žmonių, ir visiems jiems padalydavo po dalelę to kiaušinio.
Velykos kviečia mus džiaugtis gyvenimu ir visavertiškai jį gyventi. Pagalvokime, kas mums svarbiausia, kas gyvenimą daro prasmingą, ir skirkime tam daugiau savo dėmesio bei laiko ne tik per Velykas, bet ir kiekvieną dieną. Dalykimės gražiais dalykais vieni su kitais ir įsileiskime į savo širdį tikrą pavasarį.
Su šv. Velykomis!