Kasdienybės rutinoje bene daugiausia konfliktuojame patys su savimi. Kiekvienas skirtingai išgyvename, išjaučiame ir išsakome savo minčių chaosą. Išsakymui pasirenkame pačias netikėčiausias, kartais ne tik save, bet ir aplinkinius stebinančias emocijas. Vieni šėlstame, draskome save, kiti slepiamės tyloje. Vidinis konfliktas, paniręs į kraštutinumus, nuolatos budi ir vienaip ar kitaip spragsi mus supančioje aplinkoje. Ar visada būname suprasti, išgirsti? Arba kita linija pasamprotavus – ar visada išgirstame, suprantame kitą?
Akistata su savimi bene dažniausiai užkoduojama mene. Apie tai garsiai samprotauta Užpalių kultūros centre (Utenos r.) pristatant Renijaus Pernavo tapybos darbų parodą. Anksti mirus mamai savarankiško gyvenimo subtilybių Renijus mokėsi iš Hermano Hesės, Volto Vitmeno, Rainerio Marijos Rilkės, Omaro Chajamos, Salio Šemerio (tikr. Saliamonas Šmerauskas), Vytauto Mačernio ir kitų šviesuolių, kurių kūryba daugeliui mūsų sunkai lukštenama, o kam gal ir visai nežinoma, nesuprantama. Salvadoro Dali darbai ir Liongino Šepečio knyga „Modernizmo metmenys“ po smiltelę dėliojo Renijaus Pernavo kūrybinį proveržį, o šis į paveikslus išsiliejo tik sulaukus keturiasdešimt devynerių metų.
Penktoko bandymas paskanauti tapybos mokslų nuėjus į dailės būrelį ir teliko tik bandymu pamačius, kad būrelyje vienos mergaitės. Impresionizmui daugiausia dėmesio skyręs tapytojas liko be jokio piešėjo gabumus įvertinančio dokumento. Deja, aštrių išbandymų nestokojusi gyvenimo linija nedaug laiko atseikėjo tapytojo saviraiškai. Nuo vaikystės besikaupusi ieškojimų, nevilčių, atradimų, netekčių, skausmo, nuopuolių ir stiprybės jėga vėl ir vėl pakildama spalviniais potėpiais liejosi tik trejus metus.
Utenoje gimusio (1965 m. gruodžio 19 d. – 2017 balandžio 14 d.) Renijaus Pernavo visos vasaros ir daug daug dienų, kai tik buvo tam galimybė, rutuliojosi Užpalių seniūnijos Jociškių kaime, mamos gimtojoje sodyboje, kurią pravažiavus netrukus pasibaigia keliukas. Lieka tik kalnai, miškas ir Šventosios upės vingiai. Technikos ratais neišmaltas gamtos kampelis, Lietuvos kaimo dvasią išsaugojusi sodyba nuolankiai stebėjo Renijaus vienatvę ir gyvenimo prasmės paieškas diskutuojant su artimiausiais draugais. „Toje sodyboje būta visko: ir skausmo, ir džiaugsmo“, – dalijosi prisiminimais į Užpalių kultūros centrą susirinkę artimiausi bičiuliai menininkai: medžio skulptorius Alvydas Seibutis, drožėjas Henrikas Zakarevičius, rašytojas, dailininkas, ekslibristas Klemensas Kupriūnas, dailininkai Alvydas Šapoka, Artūras Maračinskas, Valdas Kvaselis.
Vaikystės draugas Rolandas Birieta pastebėjo, kad Renijus visada padėjo draugams. „Jis niekada neprašė pagalbos, jam tereikėjo, kad suprastume jį. Jis niekada nemeluodavo. Mes visi žinojome, ką jis galvoja apie mus, gal todėl jam mirus pasijutau, lyg būtume netekę savo sąžinės“, – kalbėjo R. Birieta. Asta Meškėnaitė dalydamasi prisiminimais apie anapilin išėjusį draugą citavo patarlę: „Negalima sudeginti ugnies, paskandinti vandens, užpūsti vėjo ir sunaikinti tiesos.“ Tiesa yra skaudi, bet mums liko paveikslai, žvelgiant į juos supranti meno jėgą dalijant save.
Palikti dalį savęs galima ir pasakojimuose. Tuo įsitikino užpalietė pasakotoja Vida Baronienė dalyvaudama tarptautiniame Anykščių pasakojimo festivalyje „Sekas“. Kurdamas paveikslą gali tyloje panirti į save, o pasakojime tegali pasislėpti intonacijos vingrybėse bei čia ir dabar sukurtos nuotaikos kaitoje. Sukurtas siužetas tiek dažų potėpiais, tiek žodžiais yra išsinuoginimas prieš save ir tą, kuris stebi. Paradoksalu, bet išdalytas minčių ir ieškojimų konfliktas suartina mus, jei tik gebame suprasti vienas kitą.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos: Kristinos Jakubauskaitės-Veršelienės, Rolando Birietos ir iš asmeninio Astos Meškėnaitės archyvo