Ramutė Jaloveckaitė jau 15 metų gyvena Brazilijoje. Ji dirba verslo srityje ir skaito paskaitas didžiausiame Brazilijos mieste San Paule esančiame Kantareiros universitete. Versli moteris, su šeima gyvenanti daugiausia kavos pagaminančioje Brazilijos valstijoje, tikisi dar šiais metais įgyvendinti seną svajonę – savo turimame ūkyje auginti arabinio kavamedžio pupeles.
„Brazilija mane pakeitė, daug išmokė. Čia gyvendama tapau atviresnė, tolerantiškesnė, daugiau šypsausi“, – sakė R. Jaloveckaitė, kurią sutikti Lietuvoje galima keletą kartų per metus.
Kodėl baigusi mokyklą pasirinkote studijuoti verslo administravimą?
Esu iš pirmosios studentų laidos, kurie KTU Ekonomikos ir verslo fakultete baigė verslo administravimą. Studijų pasirinkimą lėmė tai, kad visada norėjau turėti nuosavą verslą.
Fakultetas organizuodavo studentų ir verslo įmonių vadovų susitikimus ir net darbo pokalbius. Vieno iš jų metu buvau pakviesta dirbti Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje (KLASCO). Uostamiestyje dirbau septynerius metus.
Kaip iš Klaipėdos atsidūrėte Brazilijoje, vienoje didžiausių pasaulio valstybių?
Kompanija KLASCO, reikalaujanti iš savo darbuotojų puikaus anglų kalbos mokėjimo, išsiuntė mane stažuotis į Didžiąją Britaniją. Į šiuos kursus, kurie buvo rengiami beveik visuose Anglijos pajūrio miesteliuose, suvažiuodavo jaunimas iš visų pasaulio kampelių. Jų metu susipažinau su savo būsimu vyru, atvykusiu tobulinti anglų kalbos įgūdžių iš tolimosios Brazilijos.
Stažuotės metu buvau apgyvendinta anglų šeimoje. Savaitgaliai buvo laisvi, tad juos išnaudodavome keliaudami po Angliją: Londone pamatėme tokius garsius miuziklus, kaip „Cats“, „Les Miserables“, aplankėme visas garsiausias šalies vietas, miestus, architektūrinius paminklus. Taip pat keliavome į Škotiją, Airiją, Prancūziją.
Po metų, praleistų Anglijoje, grįžau į Lietuvą, o mano naujasis draugas – atgal į Braziliją. Po to dvejus metus bendravome internetu, kol galiausiai nusprendėme susituokti ir kartu apsigyventi Brazilijoje. Čia gyvenu jau daugiau kaip 15 metų.
Sakėte, jog visada norėjote turėti nuosavą verslą. Galbūt pavyko jį sukurti Brazilijoje?
Taip, iš tiesų. Verslo administravimo studijos KTU mane paskatino imtis savo verslo. Po dvejų metų, praleistų Brazilijoje, jau buvau įkūrusi nedidelę įmonę. Užsiėmėme iš Anglijos importuotų videolaparoskopijos operacijoms skirtų vienkartinių prietaisų pardavimu.
Įsteigti nuosavą įmonę ir pradėti dirbti Brazilijoje labai sunku nebuvo – sunkiau buvo perprasti šio krašto žmonių bendravimo, elgsenos subtilybes.
Vis dėlto pirmasis mano darbas atvykus į Braziliją nebuvo susijęs su verslu. Keturis mėnesius dirbau Lietuvos garbės konsulate San Paule, tvarkiau lietuvių kilmės brazilų dokumentus, išduodavau pasus. Tokiu būdu susipažinau su Brazilijos lietuvių bendruomene, kuri laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje (apie 10 tūkst. lietuvių), sužinojau apie jų gyvenimą šioje šalyje iš pirmų lūpų.
Didžiausiame Brazilijos ir visos Lotynų Amerikos mieste San Paule yra lietuvių rajonas Vila Zelina. Jo teritorijoje pastatyta lietuviška bažnyčia, veikia lietuviški restoranai, parduotuvės. Vienai iš čia sutiktų lietuvių kilmės šeimų padėjau susirasti gimines Lietuvoje.
Ar įsikūrusi Brazilijoje stojote mokytis į aukštąją mokyklą?
Taip, 2010 metais Kantareiros universitete pradėjau studijuoti agronomiją. Manau, kad studijos svečioje šalyje padeda integruotis į visuomenę.
Tuo metu turėjau mažą svajonę ateityje užsiimti kavos pupelių auginimu, tačiau tam reikėjo išmanyti kavos paruošimo technologiją. Dėl šios priežasties pasirinkau agronomijos studijas. Jos leido specializuotis kavos pupelių auginimo technologijos srityje.
Agronomijos bakalauro studijas baigiau 2013 metais. Paskutinius du studijų kursus baigiau per vienus metus ir aplenkiau savo kurso draugus – jie diplomus atsiėmė metais vėliau.
Paragavote aukštojo mokslo tiek Lietuvoje, tiek svetur. Kaip vertinate Brazilijoje įgytą išsilavinimą?
Agronomijos studijos labai patiko: mums dėstė tikri savo sričių profesionalai, praktikai. Daugumoje Brazilijos universitetų paskaitos prasideda nuo 19 val. ir trunka iki 23 val. vakaro.
Didžioji dalis brazilų, baigę mokyklas, stoja į universitetus. Čia mokslo metai prasideda vasario, o baigiasi gruodžio mėnesį. Privačiuose universitetuose mokestis už vieno mėnesio studijas siekia apie 290–350 eurų, valstybinis mokslas nemokamas.
Lietuviai dažnai apibūdinami kaip santūrus ir darbštūs žmonės. Kokie yra brazilai?
Brazilai pernelyg nesureikšmina materialių dalykų, jie yra labai tolerantiški ir vertinantys žmonių paprastumą, malonų bendravimą, geraširdiškumą ir draugiškumą. Kalbant apie braziles moteris, manau, kad joms trūksta pasitikėjimo savimi.
Brazilai labai mėgsta saldžius patiekalus, saldumynus. Tai yra viena iš daugiausia cukraus suvartojančių pasaulio šalių.
Mano vyrui ir sūnui labai patinka lietuviški pieno produktai: grūdėtoji varškė, sūreliai. Draugai iš Brazilijos visada prašo parvežti lietuviško midaus.
Kaip brazilai leidžia savo laisvalaikį?
Visas brazilų laisvalaikis leidžiamas draugų būryje su muzika, šokiais. Kai nedirba, jie mėgsta keliauti: vyksta prie jūros, į gamtą.
Ar tikrai brazilai tokie užkietėję futbolo mėgėjai?
Taip, visiškai teisingai – brazilai yra tikri futbolo aistruoliai. Kiekvieną ketvirtadienį ir šeštadienį futbolo varžybos yra transliuojamos per visus televizijos kanalus. Sekmadieniais vyrai mėgsta patys išbėgti į lauką ir paspardyti kamuolį. Mano devynmečio sūnaus, tris kartus per savaitę lankančio futbolo treniruotes, svajonė – būti geriausiu Brazilijos vartininku.
Visoje Lotynų Amerikoje labai populiarios vadinamosios muilo operos. Ar ir brazilai yra šių telenovelių gerbėjai?
Taip, jos yra transliuojamos geriausiu eterio laiku. Vienos muilo operos rodomos per televiziją pietų metu, antros – pavakarių metu, trečios – dienos pabaigoje, kai žmonės susėda valgyti vakarienės.
Dabartinės muilo operos yra labai nekokybiškos: banalios istorijos, tapatūs siužetai ir vienodi aktoriai. Nuolat transliuojant šiuos serialus visais televizijos kanalais, žmonės yra manipuliuojami, kad nesigilintų į politinį šalies gyvenimą, joje klestinčią korupciją ir kitas opias problemas. Muilo operomis siekiama užmigdyti žmones ir jų budrumą.
Šiose telenovelėse nuolat propaguojamas amoralus elgesys, smurtas, keršto siekimas, žmonių godumas ir priešiškumas. Dėl šios priežasties, išsikėlę iš San Paulo, atsisakėme braziliškos televizijos kanalų.
Kur gyvenate dabar ir kokia veikla užsiimate?
Šiuo metu su šeima gyvename Minas Žeraiso (portug. Minas Gerais) valstijoje. Dirbu įmonėje, užsiimančioje chirurginės technikos prietaisų pardavimu, ir San Paulo universitete dėstau verslo administravimą. Man tapus dėstytoja, atsirado galimybė padėti Kauno technologijos universitetui užmegzti ryšius su Brazilijoje esančiomis aukštosiomis mokyklomis.
Manau, kad bendradarbiavimas studijų srityje vykdant dėstytojų ir studentų mainus, įvairius projektus, keičiantis informacija būtų naudingas abiem pusėms.
Brazilijai šiandien itin aktualus rizikos valdymas ir strategijos. Reikiamų įžvalgų būtų galima pasisemti iš įvairių mokslo sričių KTU tyrėjų, kurie yra parengę daug publikacijų rizikos ir neapibrėžtumo tematika.
Brazilija nuolat susiduria su rizikos veiksniais: šaliai gresia sausros, potvyniai. Pavyzdžiui, per pastaruosius trejus metus Brazilijoje beveik nelijo. Kad nepritrūktų geriamojo vandens, San Paulas, kuriame gyvena daugiau nei 14 milijonų gyventojų, turėjo pasitelkti pačius racionaliausius metodus, kad būtų užtikrinti žmonių poreikiai.
Ar teko dalyvauti karnavale, kuris kasmet vyksta Rio de Žaneire?
Ne, kol kas neteko. Nors Rio de Žaneiro karnavalas yra pats didžiausias, panašūs, tik mažesnio masto, karnavalai, vyksta kiekviename mieste. Šios fiestos turi senas tradicijas ir žymi brazilų tautos išskirtinumą melodingų judesių ir elgesio laisvumu. Visą šalį apimantis renginys sutampa su lietuviška žiemos išvarymo švente – Užgavėnėmis. Naujo karnavalo temą kasmet ruošia šalies sambos mokyklos.
Kostiumus, šokius, muziką, eisenas karnavalams brazilai ruošia visus metus. Tarp miestų vyksta pastebima konkurencija, kas paruoš įspūdingesnį, gražesnį pasirodymą.
Spalvingi renginiai kasmet sutraukia turistų iš viso pasaulio. Jie, įsigiję brazilų pagamintus kostiumus, vadinamus fantazijomis, patys gali pasirodyti karnavaluose.
Ką būtinai patartumėte aplankyti pirmą kartą Brazilijoje apsilankiusiems turistams? Kur atostogauti mėgsta vietos gyventojai?
Būtina aplankyti milžiniškus Foz Iguasų krioklius, Amazonę, šalia Fortalezos miestelio esančias smėlio kopas, gėlo vandens ežerus baltose smėlio kopose Maranjauno (Maranhao) valstijoje, Bonito miestelį Brazilijos centrinėje dalyje, kuriame atsiskleidžia pasakiško grožio šalies gamta. Tiesą sakant, per beveik šešiolika metų, kuriuos gyvenu Brazilijoje, visų lankytinų vietų apkeliauti pati dar nesuspėjau.
Kalbant apie brazilišką maistą, rekomenduoju paragauti skirtingų skonių bananų, avokadų ledų, kremo, pagaminto iš mangų tyrės, bei tradicinių sūrio spurgų, kepamų Minas Žeraiso valstijoje.
Kur atostogauja brazilai? Poilsio ir kelionių savo gimtinėje jie nesirenka: brazilai mėgsta keliauti po Europą, vyksta į Čilę, Argentiną.
Kokių turite ateities planų?
Kaip ir minėjau, man baigus agronomijos studijas, su šeima iš San Paulo persikėlėme gyventi į Minas Žeraiso valstiją, kuriai būdingas kalnuotas kraštovaizdis ir kavos auginimas.
Jau kurį laiką gyvename kalnuotoje vietovėje, kurioje stūksančios viršukalnės siekia 1200 metrų virš jūros lygio. Tokios gamtos suformuotos sąlygos yra labai tinkamos kavos auginimui, dėl to žemė čia paversta kavos pupelių plantacijomis.
Ne paslaptis, jog Brazilija visame pasaulyje garsėja čia auginamomis kavos pupelėmis. Vietos gyventojai geria išskirtinio skonio, labai aromatingą, kokybišką kavą. 90 proc. visos arabinės kavos yra užauginama ir pagaminama Minas Žeraiso valstijoje, kurioje turime įsigiję žemės lopinėlį. Manau, kad dar šiais metais imsime įgyvendinti mano svajonę ir pradėsime sodinti pirmąsias kavos pupeles.
Sakėte, kad į Lietuvą kasmet grįžtate keletą kartų. Kaip vertinate šalies pokyčius per pastaruosius 15 metų?
Manau, kad Vilnius, Klaipėda ir Birštonas yra tie miestai, kurie per pastarąjį dešimtmetį padarė didžiausią pažangą. Jie rodo šalies pakilimą. Esu kaunietė ir pastebiu, kad Kaunas nėra taip išpuoselėtas: miestui trūksta meno ir grožio. Laikinosios sostinės potencialas šiandien dar nėra išnaudotas.
KTU