Pradinis / Grožis ir mada / Užrišto mazgo paslaptis

Užrišto mazgo paslaptis

Išvydus makramė (siūlų pinikų) technika kurtus Irmos Svetlauskienės rankdarbius, sunku praeiti pro šalį. Jos sukurtos elegantiškos apyrankės, segės, kaklo papuošalai, auskarai ar netgi suknelės galėtų papuošti kiekvieną moterį. Šie meno kūriniai gali tiek daug pasakyti apie pačią kūrėją – jos kruopštumą, kantrybę ir išskirtinumo siekimą. „Mazgų rišimas – kantrybės, laiko ir susikaupimo reikalaujantis menas, tarsi savotiška meditacija, kartu su mazgais į savo kūrinį užrišant geriausius linkėjimus, norus, mintis“, – taip apie jau 10 metų savo puoselėjamą meną kalba Irma, Veliuonos kultūros centro direktorė, įvairių parodų ir konkursų dalyvė.

Kaip susidomėjote siūlų pinikais? Tikriausiai tai – ne vienintelė rankdarbių technika, kurią puoselėjate ar puoselėjote?

Rankdarbiais domėjausi nuo pat vaikystės, lankiau būrelius. Visada mėgau kažką kurti, senus atsibodusius drabužius paversti naujais ir įdomiais. Dažnai įsivaizduodavau save garsia ir pripažinta drabužių dizainere, mintyse kūriau modelius, organizavau pristatymus ir mėgavausi šlove… Tik vieną kartą staiga suvokiau, jog aš nieko nedarau, kad šios svajonės virstų tikrove. Išbandžiau ir siuvinėjimą, mezgimą, nėrimą, ir skiautinius, siuvimą. Bet tuo užsiėmiau laikinai, nerimtai. Kartą prisiminiau ir pinikus (trumpa pažintis su šia technika buvo viename iš vaikystės būrelių), susiradau knygelę apie šį meną. Mazgas po mazgelio… Ir štai jau 10 metų, kaip šis rankdarbis yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Kodėl mane taip patraukė būtent pinikai? Niekada nemėgau standartų ir pilkų masių. Siūlų pinikai sudomino būtent dėl to, kad ši rankdarbių technika nėra tokia populiari ir ja sukurtų darbų nerasi ant kiekvieno prekystalio. Sužavėjo ir tai, kad šio meno istorija siekia net kelis tūkstantmečius. Tai paslaptis, užrišto mazgo paslaptis… Juk ne veltui antikos romėnai ir graikai mazgais gydėsi karo žaizdas ir lūžius, o viduramžiais šis menas buvo prilyginamas raganavimui ir už tai buvo baudžiama mirtimi…

Jeigu neklystu, siūlų pinikų, arba makramė, technika šiuo metu neturi daug puoselėtojų? Kaip manote kodėl?

Siūlų pinikais nustota domėtis XIX a., prasidėjus pramoninei nėrinių gamybai, nors iki tol už kokybiškus nėrinius ponai užstatydavo dvarus. Tai nėra lengva technika: reikia nemažai laiko, kantrybės ir kruopštumo. Galbūt todėl ji ir yra unikali, bet pamiršta. Šio amato meistrų Lietuvoje nėra daug. Kiekvienam – savo. Kažkas šedevrus mezga ar siuva, o aš juos rišu.

Kokios priemonės reikalingos kuriant pinikus? Turbūt galima naudoti ne vien siūlus?

Dalyvaujant įvairiuose renginiuose, labai dažnai tenka aiškinti ir rodyti, kad makramė technika – ne mezgimas ar nėrimas, o mazgų rišimas tiesiog rankomis, nenaudojant jokių pagalbinių priemonių. Šimtai, kartais tūkstančiai mazgų… Tuomet klientės prisimena prieš kelis dešimtmečius mamų iš storų lininių siūlų rištas pelėdas, užuolaidas ar pan. Kuriant šia technika galima naudoti odos juosteles, vielutę, bet dažniausiai naudojami siūlai.

Esate minėjusi, jog norėtumėte įkurti siūlų pinikų muziejų ar bent įrengti ekspoziciją. Iš kur pavyksta gauti eksponatų (ne vien kuriant)?

Lietuvos muziejuose yra šia technika puoštų prijuosčių, rankšluosčių, bet ji nėra išskiriama kaip atskira tekstilinio meno šaka ir nėra plačiau tyrinėta. Bendraudama su klientėmis, išgirstu istorijų, prisiminimų apie šią techniką ir ja sukurtus daiktus, numestus kažkur rūsyje ar palėpėje. Tačiau siūlų pinikų techniką reikėtų vertinti ne mažiau nei audimą. Todėl ir kilo mintis surinkti ir išsaugoti šiuos rankdarbius. Kol kas tai – tik idėja, kurią puoselėju mintyse. Trūksta viešumo ir laiko. Galbūt šis straipsnis ir padės šitą sumanymą įgyvendinti, paskleisti žinią apie renkamus eksponatus. Tikiuosi, atsiras žmonių, kurie paskambins ar parašys, padovanos šia technika sukurtų darbelių. Taip bus išsaugotas ne tik pinikas, bet ir prisiminimas apie jį sukūrusį žmogų. O Veliuonos kultūros centre (Jurbarko raj.) atsiras unikali ekspozicija. Vienas iš eksponatų – atsitiktinai į rankas patekęs iš lininių siūlų pintas apavas.

Esate rengusi autorinių darbų parodas Jurbarke, Panevėžyje, Gelgaudiškyje. Kokie Jūsų įspūdžiai iš šių parodų?

Iš parodų ir kitų renginių grįžtu kupina vien malonių įspūdžių ir jausmų. Patinka bendrauti, klausyti ir pasakoti. Pristatydama papuošalus, būtinai demonstruoju ir šią techniką, siūlau pamėginti patiems. Tuomet užsimezga ryšys, pajauti žmogaus charakterį, gyvenimo būdą ir gali pasiūlyti vieną ar kitą jam tinkamą papuošalą.

Tikriausiai kuriate ne vien parodoms ir ne vienas Jūsų darbas jau puošia Jūsų artimuosius ir draugus? Galbūt sulaukiate žmonių prašymų ką nors jiems pagaminti?

Aš įsitikinusi, kad kiekvienas mano sukurtas papuošalas randa Savo Žmogų, kuriam ir atiduoda savyje sukauptą gerąją energiją. Suranda Tą Vienintelį ir ant jo kūno spinduliuoja, žaižaruoja taip, kaip ant niekieno kito. Mano kuriami papuošalai yra vienetiniai ir nekartojami, todėl kartais tenka ilgokai laukti To Vienintelio Žmogaus.

Papuošalus mielai dovanoju artimiems žmonėms ir tiems, kurie vertina rankų darbą. Kartais vienas dirbinys kuriamas savaitę, dvi, kartais mėnesį ir daugiau, todėl kiekvienas jų yra atskiras meno kūrinys, kuriam tarsi atiduota dalelė savęs… Man labai svarbu, kad papuošalą įsigijęs žmogus jį vertintų ir nešiotų. Sulaukiu ir žmonių prašymų ką nors jiems sukurti. Tam reikia didesnių pastangų, bet ir malonumas pateisinus klientų lūkesčius yra didesnis.

Ar šia technika esate ką nors sukūrusi ir vyrams?

O, taip! Anksčiau esu sulaukusi ne vieno priekaišto, kad nekuriu papuošalų vyrams. Tai vis labiau skatina mane kurti ir jiems.

Prisiminkite pirmąsias savo pamokas. Ar lengva išmokti šio meno?

Pati technika nėra sudėtinga, paprastai naudojami 2–3 pagrindiniai mazgai. Tačiau pats procesas yra ilgas. Sudėtingiausia yra pradėti ir pasiruošti piniką, skirti tam pakankamai daug laiko ir kantrybės, kruopštumo. Ypač pinant didesnius daiktus, pavyzdžiui, suknelę. Tuomet siūlų būna pilni namai, nes reikia atsikirpti ir ant pagrindinio siūlo užrišti šimtus 2–3 metrų ilgio siūlų ruošinių… Kiekvienam siūlui reikia skirti dėmesio – kiekvienas atlieka savo vaidmenį: diktuoja raštą, jo kryptį, darbo apimtį. Ir geriau jau nesuklysti! Nes tuomet, kiek mazgų užrišta, tiek jų reikia ir atrišti.

Tikriausiai Jus vienodai džiugina ir kūrybinis procesas, ir pats jo rezultatas? Kaip jaučiatės kurdama?

Tai meditacija, atotrūkis ir pabėgimas nuo savęs ir į save. Lieka tik kūryba, užvaldanti visas mintis, ir rankos, skubančios jas užrišti. Procesas džiugina, bet kartais būna ir tikras galvosūkis, kančių valandos, kai kūrybinis procesas tiesiog ima ir užstringa. Prie piniko dirbu tik būdama geros nuotaikos ir šviesių minčių, nes būnant blogos savijautos neįmanoma kažko gražaus sukurti – mazgai tiesiog nesiriša. Tai – pomėgis, ne pragyvenimo šaltinis. Nors vis dažniau pasvajoju apie visišką atsidavimą kūrybai.

Tikriausiai vertinate tik rankų darbo papuošalus ir dovanoti Jums parduotuvėje pirktų blizgučių būtų ne pats geriausias žmogaus sprendimas?

Geriau jau vilnonės kojinės nei standartinis, kad ir auksinis, blizgutis iš parduotuvės. Blizgutis lieka blizgučiu. Gražiu, spindinčiu, bet šaltu. Rankų darbo dovana skleidžia šilumą, kuri ir yra vertingiausia. Su tuo daiktu nesinori skirtis nė akimirkai. Toks papuošalas turi ir išliekamąją vertę, juo pasipuošusi nesusiliesi su minia. Vertinu gintarą, nes jis yra gyvas akmuo.

Norėčiau daugiau sužinoti ir apie Jus pačią. Kas Jus, gimusią Alytuje, atvedė į Jurbarko rajoną?

Abu su vyru esame dzūkai iš Alytaus. Jurbarko rajone įsikūrėme prieš 11 metų. Iki tol gyvenome ir dirbome Kaune, nuomojomės butą. Vieną gražią dieną nusprendėme, kad laikas turėti kažką savo, ir pradėjome ieškoti gražios sodybos už prieinamą kainą. Ieškojome maždaug metus. Suradome. Ir nė akimirkos nesigailėjome. Matyt, taip buvo lemta.

Esate Veliuonos kultūros centro direktorė, asociacijos „Veliuonos šeimų laisvalaikio klubas“ valdybos pirmininkė, Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva“ narė. Ar apie tokią veiklą kažkada ir svajojote?

Tikiu žmogaus lemtimi: esu čia, kur turiu būti. Kultūrinis darbas nėra lengvas, nes tai – darbas su žmonėmis ir neribotomis darbo valandomis. Bet šiandienos visuomenėje labai reikalingas ir prasmingas. Nors šiuo metu dirbu administracinį vadovaujamąjį darbą, tačiau nuo kūrybinių procesų atsitraukti nepavyksta: vadovauju istorinių šokių studijai, kartais režisuoju ir statau spektaklius, kuriu teatralizuotas programas, kartu su vyru organizuojame vaikų vasaros stovyklas, šokame sportinius šokius… Esu kūrėja ir be to negaliu ir nenoriu gyventi.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Inga Nanartonytė

Jeigu turite siūlų pinikų (makramė) technika sukurtų rankdarbių ir norėtumėte prisidėti prie Irmos Svetlauskienės gražios idėjos įrengti šių darbų ekspoziciją, rašykite el. paštu i.svetlauskiene@gmail.com

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top