Lietuvoje vis daugiau paauglių susiduria su stiprėjančiu spaudimu atitikti nerealistiškus grožio standartus, kuriuos šiandien aktyviai formuoja socialiniai tinklai, aplinka bei grožio industrija. Ekspertė įspėja, kad šis reiškinys gilėja būtent dabar, kai jauni žmonės didelę dalį savo kasdienybės praleidžia skaitmeninėje erdvėje, kur idealizuota išvaizda pateikiama kaip norma, o jos „taisymas“ – kaip būtinybė. Būtent dėl to formuojasi pavojingas dėsningumas: kuo daugiau lyginimosi ir išvaizdos sureikšminimo, tuo silpnesnė savivertė, didesnis nerimas ir didėjanti valgymo sutrikimų rizika.
Pasak „Mostai“ organizacijos socialinių programų plėtros vadovės Robertos Avramenko, problema kyla ne tik iš pačio platformų turinio, bet ir iš platesnio konteksto – šeimos, bendraamžių – o pasekmės paliečia ne tik emocinę sveikatą, bet ir kasdienį paauglių gyvenimą, santykius bei gebėjimą jaustis saugiai savo kūne. Vis dėlto didžiausią įtaką šiandien daro socialiniai tinklai. Jie ne tik rodo idealizuotą išvaizdą, bet ir nuolat siūlo sprendimus – dietas, grožio procedūras ar produktus. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad socialiniuose tinkluose per mažas valgymas ar perdėtas sportas pateikiami, kaip disciplina ar savęs priežiūra. Plačiau apie šias tendencijas, jų priežastis ir poveikį paaugliams – atvirame pokalbyje su eksperte R. Avramenko.
– Kokių nerealistiškų grožio standartų paaugliai dažniausiai vaikosi?
Jaunuoliai šiandien siekia idealo būti aukštais, labai raumeningais, sportiškais, bet kartu ir liesais. Kitaip tariant, jie siekia beveik suaugusio vyro kūno, nors paauglystėje jo natūraliai yra neįmanoma pasiekti, be to kiekvieno žmogaus kūnas yra skirtingas, todėl toks pat standartas visiems, tiesiog negali tikti. Prie šio spaudimo prisideda ir tai, kad internete vis dažniau romantizuojami papildai, kraštutinės treniruotės ar net steroidai.
Merginoms dažniausiai primetamas labai siauras grožio idealas: būti itin lieknoms, turėti mažą nosį, ilgus plaukus, pilnas lūpas, baltus dantis, lygią odą. Daug paauglių ima lygintis su „Instagram“ ar „TikTok“ influencerių išvaizda, nors ši dažnai būna stipriai filtruota, pakoreguota ar palaikoma brangiomis procedūromis. Todėl atsiranda spaudimas, kuo anksčiau pradėti įvairias grožio procedūras, odos rutinas, o kartais net svarstyti estetines operacijas ar botoksą vos sulaukus pilnametystės.
– Kas tuos standartus formuoja?
Didžiausią įtaką čia daro šeima, bendra kultūra ir socialiniai tinklai. Šeimoje vaikai labai anksti išmoksta, kaip yra kalbama apie kūną, grožį ir vertę. Jei suaugę nuolat komentuoja svorį, dietas, „storėjimą“ ar „netobulą“ išvaizdą, vaikai perima žinutę, kad išvaizda yra labai svarbi ir kad kūną reikia nuolat taisyti. Taip pat svarbu, kokios vertybės vyrauja šeimoje: ar labiau vertinamas žmogaus charakteris, santykiai ir gebėjimai, ar visgi išorė, taip pat ar vaikas sulaukia komplimentų apie save.
Vis dėlto, šiandien ypač stipri jėga yra socialiniai tinklai. Jie ne tik rodo idealizuotą išvaizdą, bet ir nuolat parduoda sprendimus: kaip numesti svorio, kaip „išsigydyti“ odą, kaip atrodyti jaunesniam, liesesniam ar geidžiamesniam. Paauglys auga aplinkoje, kurioje beveik kiekvienas kūno nelygumas gali būti paverstas produktu, pavyzdžiui, strazdanos – šiandien yra sukurti produktai ir net verslai, skirti netikroms strazdanoms.
Standartus taip pat formuoja influenceriai, garsenybės, reklamos, grožio ir sporto industrija, kartais net bendraamžiai. Kai visi aplink kalba apie dietas, odos priežiūrą ar „glow up“ (aut. p. staigus žmogaus išvaizdos pokytis per trumpą laiką), tai pradeda atrodyti ne kaip pasirinkimas, o kaip norma.
– Kaip nuolatinis lyginimasis veikia paauglių savivertę ir emocinę sveikatą?
Nuolatinis lyginimasis paaugliams labai kenkia, jie pradeda matyti save ne kaip visapusiškas asmenybes, o kaip objektus, kuriuos reikia vertinti pagal išvaizdą. O kai atrodo, kad visi aplink yra gražesni – lengva pradėti jausti, jog su tavimi kažkas negerai. Tai mažina pasitenkinimą savo kūnu, didina gėdą, nerimą ir savikritiką. Ilgainiui toks santykis su savimi gali virsti nuolatiniu nepasitenkinimu, kūno formoms ar išvaizdos trūkumams. Susirūpinimas kūno svoriu, forma ir išvaizda yra vienas svarbiausių valgymo sutrikimų rizikos veiksnių.
Kai paauglys nuolat galvoja, kaip atrodo, jam tampa sunkiau jaustis laisvai savo kūne. Jis gali pradėti vengti tam tikro maisto, socialinių situacijų, sporto, paplūdimio ar net veidrodžių. Todėl nukenčia ne tik savivertė, bet ir emocinė sveikata, santykiai, kasdienis gyvenimas.
– Kaip socialiniai tinklai prisideda prie šio toksiškumo stiprinimo ir normalizavimo?
Socialiniai tinklai normalizuoja toksišką santykį su kūnu, nes jie nuolat primena, kad kūnas yra projektas, kurį reikia tobulinti. Tai vyksta per filtrus, „prieš ir po“ nuotraukas, grožio rutinų kultūrą, svorio metimo turinį, „what I eat in a day“ (liet. „ką valgau per dieną“) vaizdo įrašus ir algoritmus, kurie vis išmeta panašų turinį. Taip pat, dienos rutinos video, kurie yra labai nerealistiški: keliuosi penktą ryto, sportuoju, maitinuosi sveikai, turiu prabangią odos rutiną, prabangius rūbus ir panašiai.
Didžiausia problema ta, kad socialiniuose tinkluose kraštutinumai dažnai pateikiami, kaip normalūs ar net siektini. Pavyzdžiui, per mažas valgymas, perdėtas sportavimas, nuolatinis kalorijų skaičiavimas ar nepasitenkinimas savo išvaizda gali būti vaizduojami kaip disciplina, grožio rūpestis ar „self-care“ (liet. „rūpinimasis savimi“).
Tai ypač pavojinga todėl, kad paaugliai ne tik mato tokį turinį, bet ir mato jo socialinį patvirtinimą: komentarus, komplimentus, pavydą, norą atrodyti taip pat. Kai po akivaizdžiai nesveiką liesumą rodančiais vaizdais atsiranda komentarai „svajoju taip atrodyti“, „kaip numesti tiek svorio?“ ar „pavydžiu“, sutrikęs santykis su kūnu tampa normalizuotas.
– Kaip skirtingos kultūros ar laikotarpiai keičia grožio standartus?
Skirtingais laikotarpiais buvo vertinami visai kitokie kūnai. Vienu metu idealas buvo itin lieknas kūnas, kitu – ryškios formos, dar kitu – sportiškas kūnas. Tas pats galioja ir veidui: mada keičia antakių formą, odos spalvos idealus, lūpų pilnumą, plaukų stilių.
Galima kalbėti ir apie kartų skirtumus. Kai ankstesnės kartos buvo vaikai ar paaugliai, nebuvo tokio intensyvaus socialinių tinklų spaudimo, filtrų ir nuolatinio matomumo. Nebuvo šio nuolatinio skubėjimo kuo greičiau „užaugti“, atrodyti seksualiai, turėti sudėtingas grožio rutinas ar naudoti priemones, kurios anksčiau buvo siejamos su suaugusiaisiais. Dabar, kai kurios mergaitės dar labai jauname amžiuje jau turi odos priežiūros ritualus, domisi senėjimą stabdančiais produktais ar procedūromis, kurios joms dar nėra reikalingos. Įdomu tai, kad grožio industriją tai pastebi ir pradeda leisti kosmetiką ar net odos priežiūros produktus, kurie orientuoti net ne į paauglius, o vaikus.
– Kaip atsiranda valgymo sutrikimai ir kaip padėti?
Valgymo sutrikimai neatsiranda dėl vienos priežasties. Dažniausiai tai yra kelių veiksnių derinys: pažeidžiamumas, žema savivertė, stiprus nepasitenkinimas savo kūnu, kontrolės poreikis, perfekcionizmas, emociniai sunkumai, aplinkos spaudimas ir kultūriniai grožio idealai.
Susirūpinimas kūno svoriu, forma ir išvaizda yra vienas svarbiausių rizikos veiksnių valgymo sutrikimams atsirasti. Kai paauglys pradeda tikėti, kad jo vertė priklauso nuo to, kiek jis sveria ar kaip atrodo, gali prasidėti pavojingi elgesio modeliai: ribojantis valgymas, persivalgymo epizodai, nuolatinis svėrimasis, kompensacinis elgesys, perdėtas sportas, obsesinis galvojimas apie maistą ir kūną.
Ypač pavojinga, kad šiandien socialiniuose tinkluose net sunki liga kartais yra romantizuojama. Jei „TikTok’e“ plinta vaizdo įrašai merginų, kurios akivaizdžiai kenčia nuo anoreksijos, o komentaruose atsiranda pavydas ar noras būti tokiomis pačiomis, tai rodo, kaip iškreiptai visuomenė kartais suvokia ligą. Toks turinys gali veikti, kaip paskatinimas pažeidžiamiems jaunuoliams.
Kaip padėti? Pirmiausia reikia atpažinti, kad tai ne „užgaida“, ne „paaugliškas etapas“ ir ne vien noras būti gražiam. Tai rimtas psichikos sveikatos sutrikimas. Pagalba turėtų apimti profesionalų palaikymą: psichologą, psichiatrą, gydytoją, dietologą ar specializuotą komandą.
Be to, labai svarbu keisti patį santykį su kūnu. Tekste aprašytas kūno funkcionalumo vertinimas gali būti naudinga kryptis: mokytis matyti kūną ne tik kaip objektą, kurį reikia vertinti, bet kaip tai, kas leidžia gyventi, jausti, judėti, apkabinti, juoktis, ilsėtis, kurti ryšius. Tyrimas su paauglėmis, turinčiomis valgymo sutrikimų, parodė, kad didesnis kūno funkcionalumo vertinimas buvo susijęs su pozityvesniu kūno vaizdu ir mažesniu valgymo sutrikimų simptomų sunkumu.
– Kokie yra efektyviausi būdai padėti paaugliams kurti sveikesnį santykį su savo kūnu ir išvaizda?
Vienas efektyviausių būdų – plėsti požiūrį į kūną. Ne tik mažinti neigiamas mintis apie išvaizdą, bet ir padėti paaugliui atrasti pagarbesnį, dėkingesnį santykį su savo kūnu. Labai svarbi čia yra kūno funkcionalumo idėja. Tai reiškia dėmesį kreipti ne vien į tai, kaip kūnas atrodo, bet į tai, ką jis gali. Tokios praktikos padeda kūną matyti holistiškai.
Kasdienybėje daug lemia mūsų kalba, todėl mažinant spaudimą svarbu pradėti nuo to, kaip kalbame apie savo ir kitų kūnus. Tėvai, mokytojai ir draugai gali prisidėti nekritikuodami kūno, nesureikšmindami išvaizdos, ugdydami kritinį požiūrį į socialinius tinklus, kurdami palaikančią aplinką ir pastebėdami pavojingus signalus. Apskritai svarbu sąmoningai perkelti dėmesį nuo išvaizdos prie žmogaus jausmų, santykių ir vertybių, neleidžiant išvaizdai tapti pagrindiniu vertės matu.