Dar vienas Lietuvos čempionatas – dar vienas medalis. 39-erių ieties metikės Indrės Jakubaitytės apdovanojimus iš šalies pirmenybių jau darosi sunku suskaičiuoti. Sportininkės namus puošia 19 medalių, iš kurių septyni – aukščiausios prabos. Pirmą iš jų pasaulio ir Europos čempionatų bei Londono olimpinių žaidynių dalyvė iškovojo dar prieš 20 metų. „Pasitrauksiu tik tada, kai atsiras stipresnių“, – sakė I. Jakubaitytė.
Šalies ieties metimas išgyvena aukso amžių, jauni ietininkai iš Europos čempionatų grįžta su apdovanojimais, tačiau atimti karūnos iš I. Jakubaitytės nepavyksta niekam. Šeštadienį Palangoje Lietuvos čempionate sportininkė ietį numetė 55,75 metro ir dviem metrais aplenkė Europos iki 23 metų čempionato prizininkę Livetą Jasiūnaitę.
Dalyvavote visuose svarbiausiuose čempionatuose. Kas motyvuoja sportuoti toliau? Tai, jog norite sudaryti konkurenciją jaunimui?
Taip. Aš to neturėjau, anksti karjerą baigė Rita Ramanauskaitė (trejų olimpinių žaidynių dalyvė – aut. past.) ir daug metų teko varžytis tik su sektoriumi ir ietimi. Kai nėra to, kas kvėpuotų tau į nugarą, labai sunku sukelti adrenaliną. Stengiuosi neapleisti pirmosios pozicijos, o jaunimas stengiasi mane aplenkti. Tai yra garbinga ir gražu, iš to gimsta geresni rezultatai. Tikiuosi, jog Liveta ir Simona (S. Dobilaitė – pasaulio jaunimo čempionato finalininkė) susitvarkys, jos turi perspektyvų mesti toliau nei 50 ar 55 metrus. Reikia daug dirbti su savimi, neužtenka dirbti vien su trenere. Jei jos dirbs pačios, analizuos pačios ir įdės daug darbo, tikrai mes 60 metrų. Tada pamaina tikrai bus gera.
Turbūt sutiksite, jog sėkmingiausios karjeros varžybos buvo Londono olimpinės žaidynės. Ar neapmaudu, jog tada pasiekto gero rezultato nepakako patekimui į finalą?
Visada sieki įvykdyti kvalifikacinį normatyvą ir patekti į dvyliktuką. Netikėtai praradau vienas olimpines žaidynes, todėl neturėjau tokios praktikos, tačiau buvau dalyvavusi ne viename pasaulio ir Europos čempionate. Analizavau, kaip reikėtų susitvarkyti olimpinėse žaidynėse, nes į jas atvyksta visas pasaulis. Turi mokėti susikaupti, nieko nematyti ir neišeiti iš savo koridoriaus, kuriame esi.
Esate minėjusi, jog pasitrauksite tik tada, kada atsiras stipresnių ieties metikių. Ar Europos iki 23 metų čempionato prizininkė Liveta Jasiūnaitė dar nėra pakankamai stipri?
Liveta po truputį lipa aukštyn, bet dar reikia laiko. Pirmas laiptelis – įvykdytas normatyvas į suaugusiųjų Europos čempionatą. Būtų labai smagu, jei nuvažiuotume ten abi kartu. Manau, jog šiemet dar turėsime varžybų, gal bus galimybė ir normatyvą pasiekti.
Olimpinių žaidynių normatyvas yra aukštas – 62 metrai. Tikrai reikia viską sudėti, kad pasiektum tokį rezultatą. Žinant, kokių galimybių turime Lietuvoje, tai padaryti nėra paprasta. Valstybės požiūris į sportininkus yra truputį kitoks. Valdžia priversta laukti rezultatų, kad galėtų remti sportininkus. Tai iš dalies teisinga, nes negalima visko duoti iškart, bet paskatinti būtina, nes kitaip jaunus sportininkus prarasime. Manau, jei drauge su Liveta pateksime į Europos čempionatą, galėčiau būti tas žmogus, kuris padėtų jai sektoriuje.
Jaučiu, jog ateina mano karjeros pabaiga, ir tai yra normalu. Paspausiu ranką, palinkėsiu visko, kas geriausia, bei padėsiu, jei to reikės.
Ar įsivaizduojate save dar dalyvaujančią Europos čempionate bei olimpinėse žaidynėse?
Jei šiemet sezonas mano auklėtiniams nebūtų buvęs toks ilgas (I. Jakubaitytė dirba lengvosios atletikos trenere Kaune – aut. past.), manau, būčiau spėjusi atsigauti. Yra taip, kaip yra. Gyvenu iš savo darbo, todėl didžiausią dalį laiko atiduodu auklėtiniams. Jie yra mano viltis, šis darbas – mano pomėgis. Į jį einu kaip į šventę. Tik tą laiko dalį, kurią turiu iki darbo, skiriu sau: tada analizuoju, šlifuoju. Bandysiu ir toliau kvėpuoti į nugarą jaunimui, kad jie neužmigtų.
Europos jaunimo ir iki 23 metų čempionatuose dalyvavo keturi Lietuvos ieties metikai, du grįžo su medaliais. Vadinasi, galime sakyti, jog ieties metimas išgyvena aukso amžių?
Jaunoji karta auga. Manau, jog šie žmonės sužibės ne tik jaunimo čempionatuose. Tikiuosi, kad jaunoji karta įgyvendins svajones patekti į dvyliktukus pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse. Labai svarbus psichologinis pasirengimas, kiekvienas sportininkas turi žinoti, ką padarė ne taip ir ko nepadarė. Negalima versti visų bėdų ant trenerio, o jei tai darai, tikrai toli neisi. Ne tik trenerio bėda yra tai, jog sportininkas su savimi nesusitvarko. Gali būti užsivedęs, bet per tą užsivedimą sudegti.
Pastaraisiais metais latviai bei estai lietuvius rezultatais ieties metimo srityje gerokai lenkia. Šių šalių mokykla panaši. Kokia priežastis, jog mes atsiliekame?
Atsiliekame dėl to, kad tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra vadinamoji metikų mokykla. Jie atiduodą viską vaikams, atėjusiems sportuoti, ir sudaro labai geras sąlygas. Estų bazės yra dukart geresnės nei latvių, o latvių ir mūsų – apylygės. Estai bendradarbiauja su suomiais, o Suomija yra metikų kraštas. Estai turi ieties metimo sektorius net ir uždarose patalpose, visas sąlygas išvykti į treniruočių stovyklas turi net jauniai. Matau, jog latviai taip pat eina kaimynų pėdomis: vos atsiranda talentas, jį veža į stovyklą. Kaip netobulės vaikas, kai jis turi galimybių, turi dienotvarkę? Todėl mes ir atsiliekame.
Mūsų jaunoji karta nori pirmiau gauti, o tik tada padaryti. Pas mus viskas kitaip, jaunimas tingi dirbti ir pirmiau nori gauti. Sportininkas nors truputį kažką padaro ir jau mano, jog yra geras. Žinoma, daug kas priklauso nuo trenerio požiūrio, kaip jis auklėtiniui tai skiepija. Tu turi dirbti, tave turi skatinti ir finansiškai remti tėvai. Ateis laikas, kada gausi lėšų iš Vyriausybės, Lietuvos lengvosios atletikos federacijos ar Lietuvos olimpinio sporto centro. Finansai taip dėliojami, turime pasiekti gerų rezultatų, kad gautume išlaikymą ir galėtume išvykti į stovyklas.
Dirbate trenere ir sportuojate. Ar sudėtinga suderinti šiuos du vaidmenis?
Nesudėtinga, tačiau su viena sėdyne dviejų kėdžių neapsėsi, todėl kažkas turi truputį nukentėti. Jutau, jog šiemet esu pasirengusi gerai, bet didelis dėmesys auklėtiniams bei nervinės sistemos atkūrimas mane stabdo. Vis galvojau, kaip sekasi vaikams, kaip juos užvesti. Nervinei sistemai sunkiau atsigauti nei fizinei, nes nuolat važinėjau su vaikais į varžybas, o po to turėjau varžytis pati. Vienas iš pavyzdžių, kai grįžau iš Kolumbijos, kur pasaulio jaunių čempionate dalyvavo mano auklėtinis Matas Adamonis, ir pabandžiau save realizuoti. Atrodo, jog tu gali, bet nervinė sistema neatsigavo, ir viskas – negali padaryti „sprogimo“.
Vis dėlto trenerės darbas mane papildo. Matydama vaikų klaidas, matau ir savas. Jie yra tarsi mano veidrodis, o aš – jų. Augu kartu su jais, kalbant ne apie ieties metimą, o apie kitas rungtis. Mano žinių daugėja, aš tobulėju.
Praleidote Baltijos šalių metimų mačą dėl to, kad Jūsų auklėtiniai dalyvavo daugiakovės varžybose Šiauliuose. Vadinasi, pirmenybė skiriama trenerės darbui?
Šiuo metu taip.
Kalbant apie auklėtinių perspektyvas, šiemet vienas iš jų jau dalyvavo pasaulio jaunių čempionate Kolumbijoje…
Nesu linkusi išskirti, kuris auklėtinis talentingas, o kuris ne. Man jie visi vienodi. Turiu stiprų penkioliktuką, už jo yra dar kitų vaikų, kurie stengiasi pasitempti, nori siekti. Dirbu su tais vaikais, kurie nori. Man, kaip trenerei, neužtenka to, jog juos gerai paruošiu fiziškai ir jie tampa Lietuvos čempionais. Keliu kartelę aukščiau ir noriu, jog jie būtų prizininkai Pabaltyje bei užimtų aukštas vietas tarp bendraamžių Europos bei pasaulio čempionatuose. Keliu kartelę sau ir kartu savo vaikams.
Talentingų vaikų yra ne vienas ir ne du. M. Adamonis – ne išimtis. Jis yra tas, į kurį gali lygiuotis kiti mano auklėtiniai: Vytautas Savickas, Andrius Karevas, Edgaras Benkunskas, mergaitės Akvilė Gedminaitė, Agnė Rimkūnaitė. Jų yra daug, yra ir jaunesnių. Džiaugiuosi, nes matau, jog turiu gerą užnugarį. Nenorime užmigti ant laurų, kad su Matu Adamoniu esame pasaulyje vienuolikti, tai tikrai mūsų netenkina. Šis vyrukas gali daugiau, lipsime į elitą. Visi mano vaikai yra geri, visus vienodai gerbiu kaip augančias asmenybes.
Robertas Trakys
Lietuvos lengvosios atletikos federacija