„Patys lietuviai, užsiėmę ar apsigynimu nuo kaimynų, ar ūkio ir medžioklės darbais, nesirūpino savo tolimiems ainiams surašyti savo darbų ir įvykių. Jei ką galime sužinoti ar spėlioti apie senovės lietuvius, tai tik iš kalbos tyrinėjimų, vietos vardų, iš senų liaudies dainų“, – rašė Maironis analizuodamas mūsų protėvių gyvenimą.
Minėdami Valstybės atkūrimo šimtmetį turime puikią progą pasamprotauti apie savo kartos palikimą. Utenos r. užpaliečiai tikrai nesnaudžia. Brandus, kūrybiškas ilgalaikis komandinis darbas įvertintas: 2018 metais Užpaliai yra mažoji Lietuvos kultūros sostinė. Susiplanuotose veiklose didžiausias konkurentas – pačių išsikelta kartelė, norai, siekiai ir galimybės. Renginiais minimos datos lyg pūstelėjus vėjui veja viena kitą.
Laisvės gynėjų diena paminėta kartu su Utenos kultūros centro tremtinių ir politinių kalinių mišraus choro „Ainiai“ (vad. Adolfas Driukas) atlikėjais. Valdo Ylos medžio darbų paroda priminė ir tautinę simboliką, ir ankstesniųjų kartų užrašytas legendas. Remdamiesi senolių papročiais, Užpalių gimnazistai kartu su kultūros namų saviveiklininkais Užgavėnių šurmulyje įvairiose miestelio vietose išvaromos žiemos prašė nepamiršti pasiimti ir bičiulio gripo.
Sveikatos bei gero oro labai reikėjo. Gimnazistų iniciatyva, vadovaujant Raimondai Sakalauskienei, jau pirmosiomis vasario mėnesio dienomis užpaliečių namų langai pasipuošė trispalvėmis kurdami šventės laukimo jaudulį. Viltingam nerimui pagrindo teikė žinojimas, kad kiekvienas esame svarbus.
Maironis, teigdamas, jog mūsų protėviai nesirūpino rašytine informacija, pamiršo bažnytines knygas, kuriose kruopščiai surašyti svarbiausi kiekvieno mūsų gyvenimo akcentai. Kam, kaip ir kiek pavyko išsaugoti archyvus – atskira analizė, bet užpaliečiai turi kuo didžiuotis. Skaičiuodami šimtmetį, galime žvilgtelti ir dviem šimtais metų atgal, pavyzdžiui, 1818 m. paduoti 25 užsakai, penki iš jų – vasario mėnesį, trys – vasario 17 dieną. 1918 metų bažnytiniuose archyvuose likusi tik liūdna mirčių statistika, informuojanti, kad tuo metu mažiausius užpaliečius be gailesčio rinko raupų giltinė.
Senoliai atsilaikė prieš raupus, o kaip šio laikmečio didžiausią išbandymą turbūt galėtume įvardyti emigraciją, tad Užpaliuose suskubome įsiamžinti tie, kurie dar esame. Skambant bažnyčios varpams, keturiais keliais, vedančiais į miestelio aikštę, judėjo eisenos, nešinos savo kaimų, bendruomenių, organizacijų, būrelių vėliavomis ir gairelėmis. Žirgų mylėtojai „Ašvienių fanai“ atėjo ne tik su klubo vėliava, bet ir su poniu. Su atsakomybės jauduliu patys sau parodėme, ką turime ir kur slypi mūsų jėga bei vienybė. Iškilmingą valstybinės vėliavos pakėlimą lydėjo „Tautiška giesmė“ ir šaulių skanduotės Lietuvai. Heraldikos simboliai Vasario 16-osios minėjime Užpaliuose nėra naujiena, tai liudija 1923 metų nuotrauka. Mums beliko tik pakartoti protėvių idėją, o tam, kad išliktume ateities kartoms, kruopščiai darbavosi užpaliečiai fotografai: Vytautas Juknys, Aurelija Juškaitė, Saulius Šližys, Ąžuolas Maniušis, Edvinas Meškauskis. Klebonas Jonas Bučelis iškilmingą istorinį renginį filmavo.
Istorijos metraštininkais galėtume vadinti ir moteris, audimo raštuose įamžinusias lietuviškus simbolius, sielai artimus dainų ar eilėraščių posmus. Prisiliesti prie šio palikimo visi rinkosi buvusiose Užpalių dvaro arklidėse, „Šimto abrūsų menėje“. Viktorija Jovarienė, pristatydama unikalią parodą ir pasakodama surinktų rankšluosčių istorijas, priminė šalies bei Užpalių krašto istoriją.
Prisimenant, kaip laikmečio tėkmėje keitėsi dvaro patalpų paskirtis, pasidžiaugta ir jaunaisiais Užpalių žygeiviais bei šauliais. Jų iniciatyva visiems, panorusiems išbandyti ištvermę žiemos takais, suorganizuotas žygis „Nuo pulkininko iki generolo“. Dvidešimt devynių žmonių komanda, nešina valstybine ir šaulių vėliavomis sėkmingai įveikusi pulkininko Prano Gladučio ir generolo Jono Galvydžio-Bykausko galimai pereitus takus, buvo draugiškai pasitikta susirinkusiųjų į „Šimto abrūsų menę“.
Pasidalijus bendrystės jauduliu, pasidžiaugta, kad dvi dienas Užpaliuose vykę Valstybės atkūrimo šimtmečio renginiai įrodė, jog turima jėgų darbams, kuriuos ne gėda įamžinti ir palikti ateities kartoms. Liko dar viena svarbi užduotis – pasidaryti kuo daugiau nuotraukų, kurias ne elektroninėje erdvėje, o iš rankų į rankas perduotume savo ainiams patikėdami atsakomybę už gimtąją šalį.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai: Vytautas Juknys, Aurelija Juškaitė, Saulius Šližys, Ąžuolas Maniušis, Edvinas Meškauskis, Jonas Bučelis