„Daugumos jaunimo temos dabar nudažytos mėlyna ir geltona spalvomis, o mano frontas – senoliai ir laikas su jais kartu išgyvenant sukilusias emocijas. Dabartiniai įvykiai jų atmintyje prikėlė buvusio karo įvykius – tremtys, partizaninis karas, sudeginti kaimai, prarasti namai, artimųjų netektys, badas. Atsivėrė dar gerai neužgijusios žaizdos.“
Taip pasakoja Antanas, 22 metų vaikinas iš Telšių. Jaunas, bet brandus žmogus. Jis kelis kartus per savaitę vežioja seniems žmonėms maistą. Arba tiesiog užsuka pas juos – kalbėtis ir gerti arbatos. Dar būdamas 18 metų pradėjo lankyti senolius – savanoriauti pas maltiečius. Paklaustas, kodėl, trumpai atsako: „Iš pradžių turėjau tikslą – ieškojau savo senelio. Jo niekada nepažinojau ir nieko apie jį nežinojau. Tiesiog atrodė, kad jis kažkur netoliese. Bet juk į svetimus namus nesibrausi paklausti, kas tu, o kai ateini su pagalba, duris tau atveria maloniai. Stebėjau kiekvieną pagyvenusį vyriškį, galvodavau, pirma jam padėsiu, paskui įsikalbėsime – o gal tai bus jis, mano senelis.“
Antanui nepatinka, kad senoliai vargsta niekam nereikalingi
Dabar senolių lankymas – Antano savanorystė su maltiečiais. „Daug kas manęs klausia, ar man yra ką veikti su senimu. O man atrodo, kad toks skirstymas – senimas ir jaunimas – dirbtinis. Ne žmogaus galimybės yra svarbiausia, o vertybės. Tad ir turėtume kalbėti, kad svarbu žmogui turėti žmogų, o ne akcentuoti – tas jaunas, o tas senas“, – apie savo pasirinkimą kalba jaunuolis.
Nors Antanas nepažinojo senelio iš mamos pusės, jis turėjo senelius iš tėčio pusės. Močiutę ir bočių (žemaitiškai – senelį). Gyveno tame pačiame name, tad mažas Antanukas daug laiko praleisdavo su jais. Čirvinius blynus kepdavo, kortomis lošdavo ir į bažnyčią eidavo. Močiutės jau nebėra, o bočius ir šiandien, nors jam 77-eri, dar patarnauja prie altoriaus. „Jis augino mano tėvą, augino mane, mokė mus tikėjimo, dabar laikas pasirūpinti juo. Žinau, kad aplink gyvena daugiau tokių artimuosius praradusių senų žmonių, vieniši, silpni, kaip nepadėsi jiems. Nepatinka, kad seni žmonės vargsta niekam nereikalingi“, – pasakoja jaunuolis.
„Gyvenimo sužeistą žmogų reikia prisipratinti, jis turi tave prisileisti“
Taip pasakojimą apie vagonėlyje gyvenantį Ričardą pradeda Antanas. „Net nežinau, iš kur jis Telšių rajone atsirado. Nekalbus žmogus. Paklaustas, kur gyveno anksčiau, trumpai nukerta: „Nesvarbu.“ Dabar Ričardas įsikūręs apleistame vagonėlyje ant ratų – priėmė geri žmonės. „Ne kartą prašiau parodyti, kaip gyvena, – neįsileido. Matau, žmogus gėdijasi. Vėliau prisipratinau, prisileido mane, prisipažino, kad reikia pagalbos, pakvietė į namelį. Pamačiau jo lovą – sena, metalinė, spyruoklės išlindusios. Tai nuvežiau jam naują čiužinį. Bet šiaip negali kištis, kol nenori, reikia laiko, kad gyvenimo sužeistas žmogus tavimi patikėtų. Labai džiaugiuosi, kad Ričardą maitina ne tik maltiečiai – moteriškė, kurios sodyboje tas vagonėlis, dalinasi su vyriškiu šeimos maistu, į namus kviečia nusiprausti, išsiskalbti. Gerai, kad senas žmogus gavo tokią užuovėją ir rūpestį.“
Henrikui svarbu, kad jo šaldytuve būtų nors pupelių skardinė
Kai Antanas pradėjo lankyti Henriką, jam buvo 77-eri. Gyveno iš 130 eurų, visiškai badavo, net mokesčių neturėjo už ką susimokėti – vilkosi kelių šimtų eurų skola už 4 mėnesius. Vyrai susidraugavo, ir Antanui pagailo žmogaus, baisu buvo, kad ateis iš šilumos ar elektros tinklų ir atjungs viską. „Kas tada bus, kai toks ligotas neįgalus žmogus liks be šilto vandens. Pasitariau su namiškiais ir nusprendėme padengti jo skolą. Suskaičiavau viską, nuėjome kartu prie terminalo ir sumokėjome. Toliau lankydamas vis stebėdavau, kaip jis gyvena, – atnešus maisto, Henrikas prašydavo prisėsti. Su nuostaba žiūrėdavau, kaip taupiai žmogus valgo, kaip kiekvieną trupinį surenka“, – pastebėjimais dalijasi Antanas.
Henrikui 2 kartus per savaitę maltiečiai atneša karšto maisto – sriubos ir antrąjį patiekalą. Ir žmogus džiaugiasi – jam, senam, tai keturios porcijos, vadinasi, bus sotus 4 dienas. Bet lieka dar 3 dienos – kaip jas išgyventi be maisto. Pasirodo, tuo pasirūpina Antanas savo šeimos lėšomis: „Visada atvažiavęs patikrinu šaldytuvą – tuščias. Tai pirkdamas sau produktų iš parduotuvės užsuku ir palieku Henrikui. Mėgsta jis konservuotas pupeles, nuperku kelias skardines ir palieku, į šaldiklį kokios mėsos įdedu. Senam žmogui labai svarbu turėti – taip saugiau, o jei kas neateis kurią dieną, neatneš. Kažkada paklausiau, kodėl vienas gyvena, kodėl neužsidirbo per gyvenimą senatvei, sako: „O kam aš reikalingas. Gimiau su kupra, jau jaunystėje visi stumdė, tai dabar senatvėje aš iš viso niekam nerūpiu.“
Močiutė Antanina: „Gyvenu iš kitų žmonių malonės“
Jai 97-eri. Palaidojo vyrą, sūnus žuvo autoavarijoje. „Esu ubagė, niekam nereikalinga. Jau per daug gyvenu, sunkiai vaikštau, nebematau. Sėdžiu ir laukiu Antano – taip smagu jauno žmogaus balsą išgirsti. Gyvenu iš jo malonės. Bet nesijuokit – labai mėgstu telefonu žaidimus žaisti, man rūpi šiandiena, naujovės, – dar žybsi akimis Antanina. Tačiau likusi viena liūdi, prisimena vaikystę ir karo pažymėtą jaunystę: „Nemenkai reikėjo kentėti, viską atlaikyti. Žinau, kaip blogai dabar Ukrainai. Noriu padėti – juk reikia žmonėms muilo, pastos. Atsimenu, kaip mes neturėjome net kuo nusiprausti.“
Tokias graudesnes ar linksmesnes senolių istorijas Antanas galėtų pasakoti ir pasakoti – jau 4 metus trunka jo maltietiška savanorystė keliaujant pas laukiančius senelius net kelis kartus per savaitę. „Juk tie seneliai kažkada gyveno dėl kitų, augino savo vaikus. Jei šiandien nėra kam jais rūpintis, vadinasi, laikas pasirūpinti mums. Nėra niekieno senelių. Kiekvienas vargstantis senelis yra ir mūsų senelis“, – Antanas primena maltiečių nuostatą. Gal jūs šiandien negalite tiesioginiu darbu prisidėti prie pagalbos vargstantiems seneliams, bet galite skirti 1,2 proc. GPM maltiečiams, kurie jais pasirūpins.
Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2800 senyvo amžiaus žmonių. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos jiems. Daugiau informacijos https://maltieciai.lt/12-proc-parama/