Prieš daugiau nei metus Rūta Elžbieta Mazurevičiūtė turbūt net nenujautė, kaip konkursas „Mis Lietuva“ pakeis jos gyvenimą. Iš pradžių tik nedrąsiai pasvajodavusi apie grožio konkursus, ji 2013 metais ne tik buvo išrinkta gražiausia šalies mergina, bet ir turėjo galimybę varžytis su pasaulio gražuolėmis Indonezijoje rengtame „Mis Pasaulio“ konkurse. Nuo tol jos spindinčią šypseną spaudoje, internete ar televizijoje galime regėti dažnai. Tačiau tikrai ne vien dėl pelnyto titulo ar juo įvertinto grožio. Rūta savo pavyzdžiu rodo, kad moterys sugeba labai daug ir gali būti visokios: stiprios, valingos, nebijančios įvairiausių iššūkių, kuriems ryžtųsi ne kiekvienas vyras (pvz., turbūt ne visi taptų krašto apsaugos savanoriais), ir kartu moteriškos, švelnios, rūpestingos, geraširdės. Žavi ir įkvepia šios merginos nuoširdumas, optimistiškas požiūris į gyvenimą ir noras prisidėti prie to, kad gyvenimas ir kitiems žmonėms taptų nors truputėlį šviesesnis.
Rūta, kaip konkursas „Mis Lietuva“ pakeitė Jūsų gyvenimą?
Konkursas iš tiesų turėjo didelę įtaką mano gyvenimui. Pirma, tai buvo visiškai nauja patirtis – nauji žmonės, nauja aplinka. Niekada nebuvau scenos žmogus, nors viešumo nebijojau. Dalyvaudama konkurse išmokau vaikščioti podiumu, nebijoti scenos, įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Tapau viešas žmogus. Teko dalyvauti daugybėje renginių, įvairiuose projektuose, televizijos ir radijo laidose, bendrauti su žmonėmis, filmuotis. O ką jau kalbėti apie dalyvavimą konkurse ,,Mis Pasaulis“ Indonezijoje, Balio saloje. Tai neišdildomi įspūdžiai.
Tiesa, kad šis konkursas buvo Jūsų svajonė?
Turėjau nemažai svajonių: įstoti į Vytauto Didžiojo universitetą, studijuoti teisę, tarnauti Krašto apsaugos savanorių pajėgose ir išbandyti save grožio konkurse. Visos svajonės virto tikrove. Grožio titulo siekti buvo nedrąsu, juk dalyvavo tiek daug gražių merginų. Dalyvaudama šiame konkurse pirmąkart pagalvojau, kad Lietuva tikrai yra gražių merginų kraštas. Be to, dalyvavo nemažai tituluotų gražuolių, modelių, scenoje ne vienus metus dainavusių merginų. O aš buvau provincialė, neturėjau daug sceninės patirties. Pirmąkart taip rizikavau. Čia juk nepasislėpsi, kaip apkase per karines pratybas. Viskas ant scenos vieša, matoma kiekviena klaidelė. Tai buvo iššūkis sau pačiai.
Draugas Jus skatino dalyvauti šiame konkurse ar, priešingai – nerimavo dėl galimo dar didesnio gerbėjų dėmesio?
Draugas nežlugdė mano svajonės, už tai jam esu labai dėkinga. Jis leido man išbandyti save ir labai mane palaikė, visur buvo šalia. O dėl vyrų dėmesio, tai man svarbiausias draugo rodomas dėmesys. Labai džiaugiuosi, kad jis atidus ir rūpestingas.
Su kokiomis kliūtimis teko susidurti grožio konkursuose?
,,Mis Lietuvos“ konkurse man viskas buvo nauja, visko reikėjo mokytis. O kad pasiekčiau tai, ko iš manęs reikalavo, turėjau daug dirbti. Žingsniavau podiumu iki kraujo nutrintomis kojomis ir šypsojausi, nes taip reikėjo. Supratau, kad įvaizdis nemažai kainuoja. Tačiau pati tai pasirinkau, džiaugiausi patekusi į konkursą ir dėkojau likimui už tai, kad man pasisekė neparodyti, jog yra sunku.
Kelionėje į Indoneziją netrūko nuotykių. Frankfurte, laukiant kito lėktuvo, ant kojų buvo sukelti visi giminės, gyvenantys Vokietijoje, nes užblokavau savo vienintelę pasiimtą banko kortelę. Padėtis atrodė beviltiška. Tačiau padedama draugo ir krikštamotės Indoneziją pasiekiau sėkmingai. Šalyje tuo metu vyko neramumai. Mano tėvai negalėjo ramiai miegoti, nes musulmonai boikotavo grožio konkursą, surengė alternatyvų konkursą ir rinko savo šalies gražuolę. Vienu metu kilo panika, kad reikės grįžti, o bilietai buvo nupirkti visai kitu laiku. Patyriau nemažai įtampos.
Taip pat būta keistokų nutikimų ant scenos, pavyzdžiui, buvo suplėšyta (tyčia ar netyčia) mano finalinio renginio suknelė.
Ar buvo juntama konkurencija tarp konkursų dalyvių?
Ir Lietuvoje, ir Indonezijoje konkursų rengėjai profesionalai labai daug reikalavo iš dalyvių, siekdami, kad renginiai būtų išties įspūdingi. Todėl buvo visko: ir gerų emocijų, ir įtampos tarp dalyvių. Kartais konfliktų tarp merginų kildavo paprasčiausiai dėl nuovargio, o ne dėl konkurencijos.
Galbūt konkursuose sutikote ir itin artimų sielų?
Tiek Lietuvoje, tiek Indonezijoje sutikau labai daug puikių merginų. Su jomis bičiuliaujuosi iki šiol.
Kokį įspūdį paliko pati Indonezija?
Nepaprastai sužavėjo Indonezijos gamta. Tai rojaus kampelis žemėje. Žmonės – paslaugūs, geranoriški, maloniai bendraujantys, niekur neskubantys, atsipalaidavę. Labai patiko maldos namai, safario parkas.
Kur dar yra tekę keliauti?
Nesu labai daug keliavusi. Visų pirma todėl, kad dar nebaigtos studijos, kurias derinu su savanoryste. Kita priežastis – kelionėms reikia ne tik laiko, bet ir užsidirbti.
Teko lankytis Afrikoje (Maroke), Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje (Berlyne, Frankfurte), Rusijoje. Be abejo, lankiausi ir kaimyninėse šalyse: Latvijoje, Lenkijoje bei Estijoje.
Kokia Jūs buvote paauglystėje – ar jautėtės visiškai patenkinta savo išvaizda?
Mažytė buvau labai stambi, bet paauglystėje aktyviai gyvendama visus riebaliukus „nukračiau“. Kaip ir kiekvienam paaugliui, nemaloniausia būdavo, jei rytą ant nosies iššokdavo koks spuogelis. Jis man atrodydavo kaip Eifelio bokštas (šypsosi – red. past.). Ilgainiui radau būdą, kaip spuogelių atsikratyti, ir diskomforto nebeliko.
Galbūt turėjote grožio etaloną?
Vieno grožio etalono neturėjau, tiesiog sužavėdavo vieno žmogaus plaukai, kito – akys, trečio – figūra.
Koks Jūsų grožio suvokimas?
Grožį suvokiu kaip visumą. Pirmiausia žmogus turi būti sveikas, švarus, tvarkingas, laimingas, turi aktyviai gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Kad ir kokie tobuli būtų fiziniai bruožai – būdami bedvasiai jie nežavi. Kai prakalbinęs žmogų supranti, kad jo grožis tuščias, tampa neįdomu bendrauti.
Kaip Jūs suprantate meilę sau?
Manau, posakis, jog jei nemyli savęs, negali mylėti ir kitų, yra teisingas. Stengiuosi būti patenkinta gyvenimu ir savimi. Pirmiausia, kiek leidžia galimybės (juk esu studentė), nevalgau beverčio maisto, stengiuosi maitintis sveikai. Nemažai sportuoju, būnu gamtoje.
Ką patartumėte merginoms, kurios taip pat norėtų pelnyti grožio titulą?
„Grožis“ – labai subjektyvi sąvoka. Vienam gražu tai, kas kitam nėra pats gražiausias dalykas. Svarbiausia išlikti savimi. Nebūkite klounais, būkite individualios. Juk nėra dviejų Coco Chanel, Merlin Monro ar Anglijos karalienių Elžbietų, kiekviena moteris savaip puošė ir puošia pasaulį. Svarbiausia neprarasti savivertės, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo.
Po metų baigsite teisės studijas. Kas toliau?
Labai norėčiau pirmiausia gerai baigti studijas, tada – rasti darbą pagal specialybę. Baigusi antrąjį kursą jau dirbau advokatų kontoroje. Taigi šiek tiek esu susipažinusi su būsima profesija.
Ar daug dvejojote, kai reikėjo rinktis specialybę?
Buvau atkalbinėjama nuo šios specialybės, gąsdinama tuo, kad daug socialinių mokslų studijų absolventų neranda darbo. Bet ši specialybė buvo mano svajonė, ir jos neatsisakiau.
Kaip manote, ar įmanoma sėkmingai derinti karjerą ir šeimą?
Manau, kad, kai nori, viską galima suderinti, svarbu, kad būtų žmogus, kuriuo galėtum pasitikėti, su kuriuo būtų įdomu ir saugu.
Esate krašto apsaugos savanorė. Kuo Jus patraukė ši ne itin moteriška veikla?
Mėgstu ekstremalius potyrius ir išbandyti save. Maniau, kad tai būtent tokia sritis, kurioje galiu save išmėginti. Visada žeidė požiūris, kad merginos moka tik staipytis prieš veidrodį. Žinau, kad taip nėra. Yra gražių, ištvermingų, valingų ir valdingų merginų. Tokių labai daug mūsų Dariaus ir Girėno rinktinės 204 kuopoje. Norėjau pabūti mitų, kad merginos prastesnės už vaikinus, griovėja. Taip ir padariau.
Ar daug laiko tenka skirti savanorystei?
Laiko savanorystei tenka skirti nemažai. Tačiau stengiuosi tai derinti su studijomis.
Ką manote apie dabartinę krašto apsaugos padėtį, apie karinį pastiprinimą, kurio sulaukėme iš JAV?
Manau, kad Lietuva yra maža šalis, todėl, būnant šalia didesnės ir ne visada draugiškai nusiteikusios šalies, draugų pagalba visada praverčia.
Esate aktyvi visuomenės narė. Papasakokite, kokiuose projektuose teko dalyvauti.
Dalyvavau Kauno rajono mero žmonos Aurelijos Makūnienės labdaros fondo renginyje. Šis fondas remia gabius rajono vaikus, padeda vykdyti įvairius projektus, juos finansuoja. Taip pat prisidėjau prie Lino Adomaičio labdaros ir paramos fondo veiklos. Šis fondas globoja Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ Kūdikių namus. Lankiausi senelių namuose, Kauno nepilnamečių kolonijoje, gyvūnų prieglaudoje. Dalyvavau projekte ,,Gintaro kelias“, įvairiuose madų pristatymuose, Lietuvos geriausio stilisto konkurse, televizijos ir radijo laidose.
Kas Jums paliko didžiausią įspūdį?
Sužavėjo ,,Gintaro kelias“, sujaudino apsilankymai kūdikių namuose ir senelių namuose. Manau, Lietuvos siekiamybė turėtų būti, kad kūdikiai rastų šeimas, o seneliai būtų prižiūrimi artimųjų ir giminių.
Kaip šiuo metu atrodo eilinė Jūsų diena?
Dažniausiai, jei rytą nėra paskaitų, einu į sporto klubą pasportuoti. Grįžusi lendu į dušą ir papusryčiavusi keliauju į paskaitas. Jei jos vyksta vėliau – susitvarkau reikalus mieste. Savaitgaliais dažniausiai savanoriauju krašto apsaugos pajėgose.
Kaip geriausiai atsipalaiduojate po įvairiausių dienos darbų?
Labiausiai atsipalaiduoju skaitydama mėgstamas knygas. Patinka būti gamtoje, važinėtis dviračiu, riedučiais, susitikti su pažįstamais ir draugais. Kai turiu laisvo laiko, kuriu papuošalus, puošiu drabužius ar daiktus. Tai labai padeda atsipalaiduoti. Esu baigusi muzikos mokyklą, tad muzika man nesvetima – nuo vaikystės ne tik jos klausausi, bet ir pati dainuoju, groju. Visa tai leidžia šiek tiek pamiršti dienos rūpesčius.
Esate sakiusi, kad jaučiate nenumaldomą trauką Lietuvai. Vadinasi, kelti sparnų į kitą šalį ilgam neketinate?
Lietuvoje yra labai daug gražių vietų, kurių dar neaplankiau. Kol kas tikrai neketinu išvykti, nes reikia baigti mokslus, pradėti dirbti, įsikurti. Čia – mano šeima, giminės, draugai ir bičiuliai. Nenorėčiau su viskuo, kas man artima ir brangu, išsiskirti. Man smagu čia gyventi, nors ir svajoju pamatyti kitų šalių, aplankyti kitus žemynus.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inesa Uktverienė
Fotografai: Jonas Petronis, Nerijus Šabanauskas, Oksana Tocickaja, Rasa Kijakauskienė. Kitos nuotraukos – iš missosology.info, karys.lt ir asmeninio pašnekovės albumo