Lietuvos kultūrai nusipelnęs menininkas Gediminas Radzevičius patogų gyvenimą dar jaunystėje iškeitė į laisvę kurti. Tuomet jo darbai ne kartą buvo pavadinti pavojingais – tokį stiprų poveikį jie turėjo. Nepaisydamas bėgančių metų, Gediminas nežada sustoti ir dabar. O skaičiaus, matomo pase, jis nesureikšmina. Skulptorius ruošiasi dar vienam įspūdingam projektui, apie kurį daugiau šio šeštadienio rytą papasakos TV3 laidos „Amžius ne riba“ žiūrovams.
Kūrybinio kelio penkiasdešimtmetį minintis G. Radzevičius kupinas unikalių idėjų ir noro turtinti savo kraštą. Meninio vienybės simbolio idėja jo galvoje gimė Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga privačioje sodyboje sukūrus Gaveikių paežerės sieną su karūnos elementais, simbolizuojančią mūsų šalies istoriją.
Pastatęs šią meninę kompoziciją, G. Radzevičius sulaukė klausimo: „Ar galėtum sukurti tokį darbą, kuris vienytų visą Lietuvą?“ Užteko šio klausimo ir kelių diskusijų su bičiuliais apie tautos vienybę, kad skulptoriaus galvoje imtų kurtis unikalaus paminklo vizija.
Europos parke kylanti meninė kompozicija savo simboliais išreikš pasaulio lietuvių vienybės idėją, susitelkimą nepriklausomai Lietuvos valstybei išsaugoti ir sustiprinti. Pagrindinis paminklo siluetas primins karūną.
Gedimino ir jo bičiulio Ramučio Vitarto pastangomis jau dalis darbų atlikta – iš lauko akmenų ratu sumūryti 8 stulpai. Maždaug 5 metrų stulpus ketinama dar aukštinti. Jie sudarys karūnos pagrindą ir viršuje užsibaigs saulute su pumpuru, simbolizuojančia amžiną gyvenimo žiedą. Lenkti metaliniai skliautai simbolizuos dangaus skliautą, o juose esantys koriai su lauko akmenėliais – avilį, į kurį iš visų pasaulio šalių lietuviškos bitelės neša nektarą medui (nuo seniausių laikų baltų kultūroje bitės reiškia žmonių bendravimą – bičiulystę). Anot G. Radzevičiaus, tie akmenėliai koriuose yra karūnos brangakmeniai – tai visų pasaulio lietuvių ir jų bendruomenių indėliai į Lietuvos valstybės nepriklausomybės išsaugojimą.
Skliautų viršūnėje iškils Vytis-vėtrungė. Šis kompozicijos elementas simbolizuos tautos apsaugą nuo įvairiausių negandų. Didžiajame aikštės rate ant kauburių, išdėstytų iš lauko akmenų, stovės didžiuliai rieduliniai akmenys su metalinėmis kaltinėmis saulutėmis viršuje. Juose bus iškaltos mums svarbių istorinių įvykių datos, lėmusios tautos ir valstybės išlikimą iki šių laikų. Taip pat stovės varpinė su Tautos vienybės varpu, skelbiančiu ten vykstančio renginio pradžią ir pabaigą.
Tikimasi, kad ateityje į renginius prie šio monumento susiburs lietuviai iš viso pasaulio. Pradėtas statyti paminklas jau dabar sulaukia daugybės smalsuolių iš visos Europos ir netgi Azijos. Čia jie palieka savo žymę – palinkėjimą Lietuvai.
Gediminas pripažįsta, kad šis didžiulis darbas reikalauja ne tik daug pastangų, laiko, bet ir lėšų. Pastarųjų trūksta labiausiai, tačiau menininkas nestokoja pasiryžimo įgyvendinti vieną didžiausių savo gyvenimo projektų. Atsisakęs pasiūlymo dėl biudžetinių lėšų, jis įsteigė „Lietos“ labdaros fondą, į kurį gali aukoti kiekvienas, palaikantis „Pasaulio lietuvių vienybės karūnos“ idėją ir norintis prisidėti prie jos įgyvendinimo.
Laidos „Amžius ne riba“ vedėjos Larisos Kalpokaitės paklaustas, ar amžius kūrybai nekliudo, G. Radzevičius tvirtina, kad amžius netgi padeda: bėgant metams, tapo lengviau atsirinkti prioritetus, sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia.
„Jeigu būčiau jaunas, turbūt galvočiau, kad dar spėsiu, padarysiu. O dabar nėra kur dėtis, reikia suspėti padaryti, nes tai būtų tarsi mano durų užtrenkimas. Kiti man sako: „Į pasą žiūrėk.“ O aš jiems atsakau: „Neseniai pasiėmiau naują, neblogai atrodo“, – į skeptikų komentarus su humoru linkęs atsakyti menininkas. – Nereikia žiūrėti į amžių. Žinoma, būna sunku, pavargsti. Bet atsitiesi. Norisi padaryti kažką tokio koncentruoto.“
G. Radzevičių gerai pažįstantys žmonės nesistebi jo užsidegimu. Saugoti pamatines vertybes, daryti tai, kas reikalinga Lietuvai, dirbti už du jam visada buvo savaime suprantami dalykai. Nepaisydamas iššūkių ir kliūčių, jis nuo jaunystės liko ištikimas savo svarbiausioms vertybėms: laisvei, tėvynei, tikėjimui, tradicijoms. Kadangi to meto švietimo įstaigose buvo peršama sovietinė ideologija, paremta ateizmu, marksizmu-leninizmu, Gediminas nusprendė nebaigti oficialių aukštųjų mokslų ir pasirinko laisvo menininko kelią, savišvietą. Jis daug domėjosi Lietuvos ir pasaulio istorija, žmogaus būties klausimais, liaudies menu, savarankiškai ir iš didžiųjų kūrėjų mokėsi skulptoriaus amato subtilybių. Prieš tuometę sistemą maištaujančio menininko kūrybiniame kelyje atsirado ir dievdirbystė. Šiandien jo religinės tematikos darbų galima rasti visoje šalyje.
Patogų, netrikdomą gyvenimą G. Radzevičius dar jaunystėje iškeitė į laisvę mąstyti ir kurti tai, ką nori. Jis iki šiol prisimena vieno sovietų majoro žodžius, kad jo kūriniai pavojingesni nei granatos ar bombos, nes pastarosios sprogsta ir viskas, o kūrėjo darbai šimtmečius žmonėms galvas kvaršina. Savo idėjomis ir kūryba menininkas ėjo koja kojon su tais, kurie ruošė dirvą Sąjūdžiui.
Apie simbolių ir prasmių kupiną kūrybą, bėgant metams nesenkančią motyvaciją G. Radzevičius papasakos laidoje „Amžius ne riba“ jau šį šeštadienį 9 val. ryto per žiūrimiausią televiziją TV3.