Pradinis / Lietuviai svetur / 8 metus Kolumbijoje gyvenanti lietuvė: „Pirmiausia mano širdis atiteko vyrui, o vėliau kolumbiečiams“

8 metus Kolumbijoje gyvenanti lietuvė: „Pirmiausia mano širdis atiteko vyrui, o vėliau kolumbiečiams“

„Prieš 17 metų pirmą kartą atostogų metu apsilankiusi Kolumbijos Medeljino mieste netikėjau, jog po 9 metų dėl meilės kardinaliai pakeisiu savo gyvenimą ir apsigyvensiu pas savo sutuoktinį būtent šioje svečioje šalyje. Tiesa, pirmas apsilankymas Pietų Amerikoje, Kolumbijoje, paliko dvejopą įspūdį. Viena vertus, šalis užbūrė egzotiškumu – tropine saule, kalnais, egzotiškų vaisių įvairove, be abejo, žmonių nepamatuojamu draugiškumu atvykėliams. Kita vertus, socialinė nelygybė ir didžiulė atskirtis Kolumbijoje paliko neigiamą įspūdį“, – prisimena Kolumbijoje gyvenanti lietuvė Jūratė Ragaišytė.

Jūratė Ragaišytė

Praėjus 3 metams moteris vėl sugrįžo atostogauti į egzotinę šalį, o prieš 8 metus visam laikui persikėlė į Kolumbiją. Ten susituokė su kolumbiečiu ir sukūrė šeimą. Pasak Jūratės, didmiestyje sunkiausia buvo priprasti prie laiko juostų skirtumų ir triukšmo bei žmonių spūsčių. Kita vertus, lietuvė greitai priprato prie tenykščio gyvenimo būdo. „Visada juokauju: pirmiausia mano širdis atiteko vyrui, o vėliau kolumbiečiai užbūrė draugiškumu. Jie turi didelę širdį ir šviesų požiūrį į gyvenimą. Nedaug šalių gali didžiuotis pasiekę tokį žmonių sąmoningumo apie kitus lygį. Padėti, dalintis, žiūrėti kito gerovės čia taip natūralu, kad jie net stebisi, jog kažkam tai kelia nuostabą“, – teigia J. Ragaišytė.

Kolumbijos lietuviai buriasi į bendruomenę

Antrame pagal gyventojų skaičių Kolumbijos Medeljino mieste gyvena daugiau kaip du milijonai gyventojų. Kolumbijos lietuvių bendruomenės valdybos duomenimis, šalyje gyvena apie 250 lietuvių, neįskaitant nepilnamečių, daugiausia sostinėje Bogotoje, Medeljine ir Kalyje. Jūratė priklauso lietuvių bendruomenei. Pasak moters, didžioji dalis tenykščių lietuvių jau kalba tik ispaniškai, be abejo, yra ir tokių, kurie didesnę savo gyvenimo dalį gyvena ne Lietuvoje, tačiau kalba lietuviškai.

„Kita vertus, juk ne vien kalboje lietuvybė slypi, tai kur kas giliau. Yra narių, kurie, nors ir nekalba lietuviškai, puoselėja lietuviškas tradicijas ir siekia bendrystės su kitais lietuviais. Kai svetimtaučiai manęs teiraujasi apie gimtąją šalį, išgirdę, kad esu iš Lietuvos, paklausia: „O kurgi ji yra?“ Man patinka toks klausimas – geriau nei palinksėjimas galva apsimetant, kad žino tokią šalį. Ypač malonu, kai ne tik žino, kur Lietuva yra žemėlapyje ir kokios kitos šalys ją supa, bet ir pasako sostinę, pamini Antaną Mockų“, – pasakoja J. Ragaišytė.

Moko Pietų Amerikos lietuvius

Prieš metus Čilėje Kolumbijos lietuvių bendruomenės valdybos nariams kilo idėja suburti savanorius iš Argentinos, Ekvadoro, Kolumbijos, Brazilijos, Lietuvos bei kitų Europos šalių ir įgyvendinti jungtinį projektą – įkurti virtualią Pietų Amerikos lituanistinę mokyklą.

Jūratė prisipažįsta: gimus vaikams, svetur gyvenant lietuvių kalbos puoselėjimas bei tapatybės klausimas įgavo gilesnę prasmę. Daugiakultūrėje aplinkoje žmonėms norisi išsaugoti ryšius su gimtine. Veikla lituanistinėje mokykloje Jūratei – galimybė parsinešti dalį išsiilgtos numylėtos Lietuvos ir puoselėti, dalintis bei auginti ją lietuvių vaikų širdyse ir lūpose. „Darbas lituanistinėje mokykloje sukūrė puikią galimybę turtinti lietuvybės lobyną, augantį ir stiprėjantį čia, toli už Atlanto“, – tikina J. Ragaišytė.

Šiuo metu virtualioje lituanistinėje mokykloje mokosi apie 40 vaikų, kurių amžius siekia nuo 4 iki 16 metų. Beje, mokykloje yra suaugusių grupės bei Knygų klubas. Jūratė lietuvių kalbos moko penkiamečius ir šešiamečius, kurie jungiasi iš keturių skirtingų Pietų Amerikos kampelių. Pasak Jūratės, įsitraukti į mokymosi procesą lietuvaičiai jungiasi net iš Urugvajaus, Meksikos. „Šiemet per liepos 6-ąją Pietų Amerikos įvairiausių šalių lietuvaičiai susijungė ir giedojo „Tautišką giesmę“. Buvo labai gražu“, – sako lietuvė.

Pietų Amerikos lituanistinė mokykla

Iki paryčių mokosi kursuose

Šiuo metu pati Jūratė mokosi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos organizuojamose lituanistinėse studijose, kur dalyvauja 31 užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai iš 14 pasaulio šalių. Nors studijos vyksta hibridiniu būdu, Jūratė negalėjo atvykti į Vilnių, tad mokosi virtualiai. Beje, ji į paskaitas jungiasi 1 val. nakties Kolumbijos laiku ir iki paryčių nemiega, aktyviai su kolegomis klausosi Lietuvos mokslininkų paskaitų. „Čia vėl viską nulemia meilė. Juk galima būtų ramiai išsimiegoti ir išklausyti įrašų vėliau. Bet tai ne vien paskaita. Čia gi susitikimas su Lietuva. Čia ryšys. Čia bendrystės pajautimas. Čia lietuvybė auga ir stiprėja. Todėl ir norisi pirmą valandą nakties pradėti rytą su Lietuva“, – šypsodama sako mokytoja.

Pastarąjį kartą moteris Lietuvoje lankėsi prieš 3 metus, kai dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje ir lankėsi savo gimtuosiuose namuose Klaipėdoje. „Klausiate, ar noriu į Lietuvą? Stengiuosi taip stipriai nenorėti, kad galėčiau gyventi ir čia, kur esu. Kartais pavyksta, bet ne visada, ypač kai dalyvauju lituanistinėse studijose ir dvi savaites gyvenu Lietuva“, – pokalbį baigia lietuvė J. Ragaišytė.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top