Rugpjūčio 10 diena – šventas Laurynas. Nuo seno sakoma, kad tai paskutinioji Perkūno diena. Seniau lietuviai tikėjo, kad po šv. Lauryno perkūnijos daugiau nesitranko. Tačiau jei tą dieną nelyja, tai rudenį gali būti daug gaisrų. Ant Šunskų apylinkių ir ant Suvalkijos, sako, kad ir ant Aukštaitijos šią dieną užėjo tokios liūtys, kad ne kasmet tokių ir pamatysi.
Tradicija išlaikyta
Šv. Laurynas pasistengė… Pylė šiemet kaip iš kibiro… Tačiau tai neguodžia tradicinio renginio „Duonos kelias“ sumanytojų. 16 valandą, kai jau ir turėjo įvykti renginio atidarymas – prapliupo liūtis, kuri neapstojo iki pat nakties. Žinoma, scenarijus ir visos sumanytos veiklos bematant ištirpo vandenyje…
Tradicijos tęsiamos
Pati šventė buvo organizuojama jau septintą kartą. Ji yra buvusi anksčiau ūkininkų sodybose, o pastaruosius dvejus metus Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties kuriamo botanikos sodo pašonėje. Ir pats renginys šį kartą vadinosi etnobotaniniu, nes ketinta gausiai susirinkusiesiems daug pasakoti ne tik apie javus, bet ir apie kitas visus amžius maistui vartotas kultūras, arbatas iš viso pasaulio, pasivaišinti etninio paveldo valgiais ir gėrimais. Apie javus pasakoti buvo pasirengęs agronomas, Seimo narys Albinas Mitrulevičius.
Muzikinė šventės dalis
Tarp šventės rengėjų šį kartą ne tik vietiniai kaimo bendruomenė „Gegužraibė“, Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stotis bet ir Vištyčio regioninio parko direkcija, atvežusi net tris savo kolektyvus: folkloro ansamblį „Šilojai“ (vad. Aldona Krapavickienė), Medžioklės ragų ansamblį (vad. Jonas Paškauskas) ir Vištyčio kapelą „Vištytis“ (vad. Valdas Juodišius). Taip pat į svečius atvyko Varėnos r. sav. Vilkiautinio etnografinis moterų ansamblis „Vilkiaucinis“ (vad. Aldona Zubrienė) bei vietinis folkloro kolektyvas „Žvirgždė“ (vad. Eglė Alenskaitė) iš Šunskų.
Stalai linko nuo skanėstų
Į šventę atvyko nemažai gaspadinių iš Šunskų apylinkių ir iš Dzūkijos, Smalininkų, Vištyčio: ne tik visokiais sūriais vaišino, bet ir grikinėmis babkomis, ruginės duoninės tešlos blynais, tradiciniais vietiniais blynais su spirgais, avižiniu kisieliumi, kelių rūšių košėmis, net asirų kulinarinio paveldo patiekalu hašu. Visos šios gėrybės buvo skirtos patalkiams – nuo seno visoje Lietuvoje žinomai tradicijai pabaigus darbus gražiai pabūti drauge ir pasivaišinti.
Skėčiais pražydę jurginai
Būtų šventė sau gražiai bangavusi nuo popietės iki vėlyvo vakaro, jei ne liūtis… Tačiau nėra to blogo… Žmonės neskubėjo išsiskirstyti, bendravo, apžiūrinėjo pomidorų kolekciją, daug skėčių šmėžavo pradedančių žydėti jurginų klombose. Tradicija gyva tiek, kiek ją palaiko patys žmonės – joks lietus negali jos užlieti…
