Knygos ir kino filmo „Tarp pilkų debesų“ heroje tapusi Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė į dabartinį gyvenimą žvelgia kaip į stebuklą. Jaunystėje ji patyrė siaubingų tremties išgyvenimų, jie visam laikui įsirėžė į moters atmintį. Tačiau skaudūs potyriai neatėmė iš jos akių šviesos. Nors Irenai Saulutei greitai 94-eri, ji nestokoja jėgų, iki šiol dirba muziejuje, jo lankytojams perteikia savo autentišką patirtį ir džiaugiasi kiekviena diena. Šį šeštadienį TV3 laidoje „Amžius ne riba“ moteris pasidalins kontrastingomis praeities ir dabarties gyvenimo detalėmis.
I. S. Valaitytė-Špakauskienė apie 30 metų veda edukacijas Lietuvos liaudies buities muziejaus Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje, įrengtame po 1990-ųjų, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir atsirado galimybė garsiai kalbėti apie šį skaudų istorijos etapą. Tremties ekspozicijos iniciatoriai ir kūrėjai – Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“, kuriai priklauso ir pati Irena Saulutė.
Laidoje ji aprodys gyvulinį vagoną, primenantį tūkstančių mūsų šalies žmonių ištrėmimą, ir pasidalins tos lemtingos dienos, kai jos šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, prisiminimais. Taip pat pakvies pasižvalgyti po jurtą ir pamėginti įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis amžinojo įšalo žemėje gyveno 1941 m. į tolimą šiaurę ištremti mūsų tautiečiai.
I. S. Valaitytė-Špakauskienė buvo ištremta su šešiolikmečiu broliu ir mama, o tėvas – Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Pranas Valaitis – ginkluotų kariškių buvo atplėštas nuo šeimos, o vėliau – sušaudytas. Svetimoje žemėje ištremtieji pamiršo šilumos ir sotumo pojūčius – egzistencijos sąlygos buvo be galo sunkios, daug kam – nepakeliamos.
Saloje, kur gyveno Irena Saulutė, dalį metų laikydavosi –40–50 °C temperatūra. Vasarą temperatūros vidurkis būdavo apie 4 °C šilumos.
„Įsivaizduokit, ką reiškia Arktis saliūkštėse, kai pučia mirtinai šaltas vėjas. Neprisimenu dienos, kada nejaučiau šalčio. Lageriuose žmonės bent jau gaudavo kelnes ar kokį skurlį, o čia neturėjom beveik nieko, ką jau kalbėti apie striukes ar kailinius. Kojas apsivyniodavom žvejybinio tinklo atraiža“, – prisimins Irena Saulutė, į tremtį iškeliavusi tik su plona suknute.
Tremtinių jėgas alino ne tik šaltis, bet ir sunkus darbas. Vyresni nei 10 metų žmonės turėdavo įvykdyti tam tikras darbų normas. „Motinoms su vaikais reikėdavo už 10 kilometrų per pūgą ieškoti medžių rąstų. Turėdavom nežinia kiek dešimtmečių pragulėjusius, suakmenėjusius rąstus parvilkti, supjauti, suskaldyti. Tik žila būdama supratau, kad pjūklai yra galandami, kad daromas vadinamasis „takas“, o mes turėjom tik senos skardos gabalą“, – kasdienybės tremtyje prisiminimais dalinsis I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Anot jos, kiekvienas dirbantis asmuo gaudavo tik po 3 rublius per mėnesį.
„To, ką gaudavom, net kilogramui duonos neužtekdavo, nes jis kainavo 4,6 rublio. O jeigu moteris dar turėdavo nedirbančių vaikų, jaunesnių nei 10 metų, jie visi turėdavo išgyventi iš 3 rublių. Dirbome visi – aš, mama ir brolis, – tad iš viso gaudavome 9 rublius per mėnesį, tačiau mamytė mirė iš bado“, – kraupią tremties realybę prisimins pašnekovė.
Netekusi artimiausių žmonių, Irena Saulutė labiau už viską troško grįžti į Lietuvą. Ir jai pavyko. Tačiau sugrįžus į okupuotą šalį gyvenimas nebuvo lengvas: 8 metai be tėvų, be giminių, be uždarbio ir žinant, kad tave bet kurią akimirką gali sučiupti sovietinės tarnybos. Irena Saulutė ištvėrė ir šias negandas.
Sunki patirtis moterį išmokė vertinti tai, ką turi, džiaugtis net mažiausiomis kasdienybės smulkmenomis.
„Lietuvoje mes puikiai gyvename, – sakys ji. – Aš džiaugiuosi kiekviena dienele. Čia yra gražu, čia yra gerai. Kiekviename žingsnyje matau stebuklus. Kasdien padėkoju Dievui ir už tuos stebuklus, kurių galbūt nepastebėjau. Nes juk kas nors gražaus tikrai buvo.“
Irena Saulutė taip pat papasakos, kokių keistų klausimų išgirsta iš užsienio keliautojų, besilankančių Lietuvos liaudies buities muziejuje, ir kaip į juos reaguoja.
Atviras ir jaudinantis pokalbis su Irena Saulute – laidoje „Amžius ne riba“ šį šeštadienį 9 val. ryto per žiūrimiausią televiziją TV3.