„Kuo daugiau žmonės žinos apie savižudybes, tuo lengviau galės vieni kitiems padėti. Kuo daugiau žmonių su ta tema susipažins, tuo daugiau galimybių, kad vieni iš kitų sulauksim pagalbos“, – sakė Andrius Mamontovas KTU „Santakos“ slėnyje organizuotame renginyje „Nebijok kalbėti“.
KTU Studentų departamentas kartu su emocinės paramos tarnyba „Jaunimo linija“ gruodžio 9 d. surengė viešą diskusiją tema „Savižudybių prevencija“ su žinomu atlikėju A. Mamontovu. Renginio organizatoriai atsakinėjo į dalyvių klausimus, mokė, kaip padėti žmogui, kuris atsiduria kritinėje situacijoje ir svarsto apie savižudybę.
Mažas atsitiktinumas tapo gyvenimo būdu
Renginyje, kuris pritraukė daugiau nei 500 dalyvių, „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis pasakojo, jog prisijungė prie organizacijos būdamas vos šešiolikos metų. Psichologas juokėsi, jog tuo metu savanorio veiklą pasirinko tik dėl patinkančios merginos, o vėliau itin įsitraukė, pradėjo psichologijos studijas ir dabar kuruoja visą emocinės paramos tarnybos mechanizmą.
Kiek kitaip dirbti prie savižudybių prevencijos programos gyvenimas įtraukė garsųjį atlikėją A. Mamontovą. Muzikantas akcentuoja, kad viskas nekaltai prasidėjo 1991 metais jam vedant savo laidą „M-1“ radijo stotyje, o šiandien jam tenka važinėti po užsienio psichologų konferencijas, belstis į valdžios vartus skatinant susimąstyti ir spręsti problemą bei vesti viešas diskusijas žmonėms tema, kuria Lietuvoje baiminamasi kalbėti.
„Tada dirbant radijuje man paskambino žmogus ir patvirtino, jog mums pašnekėjus jis nusižudys. Kažkur buvau skaitęs, jog tokiais atvejais reikia kuo ilgiau vesti pokalbį, kad pašnekovas peržengtų savo kritinį tašką ir apsigalvotų. Eteryje kalbėjome apie valandą, bet galiausiai jis padėjo ragelį ir aš nežinojau, kas jam nutiko.
Praėjus penkioms savaitėms po lemtingo skambučio, paslaptingasis skambintojas man parašė, jog dėkoja už pokalbį ir kad dabar jis vis dar gyvas ir sveikas. Tuo metu aš pajutau, kad net žinodamas labai nedaug tu gali padėti žmogui. Nuo to laiko ta tema man itin jautri ir aktuali“, – teigė atlikėjas.
Taip ir gimė A. Mamontovo ir P. Skruibio idėja važinėti ir viešai su žmonėmis kalbėti apie šią visuomeninę problemą, skleisti žinias apie pagalbos būdus savižudybių prevencijos cikle „Nebijok kalbėti“.
„Ne“ – stereotipams
Paklaustas, kodėl daugelis nelaimėlių savo trapų gyvybės klausimą užduoda nepažįstamiesiems kitame „Jaunimo linijos“ gale dažniau nei artimiesiems namuose, P. Skruibis nedvejodamas atsako, jog šeimoje dažniausiai sulaukiama nepritarimo ar nesupratimo.
„Kai žmogus turi kokių nors sunkumų – jie atsispindi santykiuose, todėl didelė tikimybė, kad sunku bendrauti su savo artimaisiais, daug lengviau rinktis anonimiškas pagalbos linijas. Žinoma, būna ir taip, kad pirmiausia bandyta kreiptis į šeimą, tačiau jie nežiūri į tavo problemas rimtai, neįsiklauso ar tiesiog smerkia“, – sakė psichologas.
Tarp KTU „Santakos“ slėnyje susirinkusių jaunuolių atsirado ir tokių, kurie išdrįso prabilti apie tai, jog atsiverti artimiesiems bijoma ir dėl visuomenėje sklandančių stereotipų. Vieni esą iš karto sako, kad tokie žmonės yra silpni, nes negali susitvarkyti su savo problemomis, kiti tvirtina, kad tik stiprūs išdrįsta pakelti prieš save ranką, tačiau A. Mamontovas nesutiko nė su vienu iš šių apibrėžimų. Pasak muzikanto, tai emociškai, desperatiškai ar impulsyviai pasirinktas problemos sprendimas, todėl negalima žmogaus statyti į rėmus ir taip smerkti ar teisti.
„Prisiminkime rugsėjo 11-osios tragediją Niujorke, kai lėktuvai rėžėsi į dangoraižius. Aukštai išsiliejęs aviacinis kuras liepsnojo ir aplink susidarė pragariška atmosfera. Žmonės, neatlaikę temperatūros, šokinėjo iš šimtojo aukšto tik todėl, kad nebegalėjo pakelti beprotiško karščio. Tai kokie tie žmonės buvo? Stiprūs ar silpni? Savižudybė nėra nei stiprybės, nei silpnybės ženklas, žmogus tiesiog neranda kitos išeities. Nebent kas nors išties jam pagalbos ranką, nebent jis pats kreipsis ir jos ieškos“, – teigė Andrius.
Žiniasklaidos įtaka
Visiems gerai žinomo aktoriaus ir laidų vedėjo Vytauto Šapranausko savižudybė sukrėtė ne vieną Lietuvos žmogų. Naujienų portalai mirgėjo nuo įvairiausio pobūdžio straipsnių ir antraščių, taip sukeldami dar didesnį visuotinį susijaudinimą.
P. Skruibis buvo vienas tų žmonių, kuris nelaimės metu skambindavo žurnalistams ir ragindavo atitinkamai pakeisti tekstų antraštes į tokias, kurios nesukeltų jokių asociacijų tiems, kurie galbūt irgi susiduria su egzistencinėmis problemomis.
Psichologas nesmerkia žurnalistų darbo, bet pripažįsta, kad kas nors turėtų užsiimti šiuo klausimu ir periodiškai sekti, kokia gi informacija savižudybės tema pasiekia skaitytojus.
„Žiniasklaidoje tikrai yra labai daug ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Daugelis žurnalistų dirba dideliu tempu, todėl galbūt nespėja įsigilinti į informaciją, kurią ruošiasi pateikti ir nespėja suprasti, kad ji gali kažkam pakenkti.
Kad ir kaip būtų gaila, dabar mes neturime pakankamai išteklių sekti spaudoje publikuojamas žinutes, tačiau kasmet mes, psichologai, siunčiame žiniasklaidos priemonėms pranešimus ir gaires, kaip straipsniai tokiomis temomis turi būti rašomi“, – kalbėjo P. Skruibis.
Savo kolegai pritarė ir A. Mamontovas. Pasak jo, statistiškai įrodyta, jog po V. Šapranausko nelaimės viešinimo žiniasklaidoje tais metais savižudybių buvo net 32 daugiau nei metus prieš tai, o tai esą kaltė nežinojimo ir neišmanymo, kaip tinkamai perduoti žinutę.
Muzikantas teigia, jog skaičiai šiandien reiškia labai daug. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių, o žiniasklaidos susidomėjimas minimalus. A. Mamontovas pasakojo dalyvavęs psichologų konferencijoje Kopenhagoje, kurią filmavo didžiausios šalies televizijos, o Lietuvoje apie tokius susitikimus rašomi tik pavieniai straipsniai.
„Šios temos bijo net ir politikai. Lygiai taip pat, kaip ir bijo paprasti žmonės. Visi bijo žodžio „savižudybė“, bijo šitos temos, šalinasi. Politikai supranta, kad šita tema jiems neatneš reitingų, populiarumo, todėl jie vengia tos temos, nekalba apie tai viešai.
Džiugu, kad šiuo metu jau net dvi politinės partijos įtraukė savižudybių prevenciją į savo programą. Šešerius metus beldėmės į visas duris, o tai tik įrodo, kad, mano nuomone, Lietuvoje trūksta požiūrio, jog savižudybės yra mūsų visų bendra problema. Negalima spręsti jos po vieną“, – teigė A. Mamontovas.
Savanoris – tik paprastas žmogus
Universiteto renginio metu po auditoriją tyliai vaikščiojo ir patirtimi dalijosi „Jaunimo linijos“ savanoriai. Kai kuriems žmonėms jie yra tarsi angelai sargai, kurie kritiniu momentu patraukia nelaimėlius nuo bedugnės krašto, tačiau psichologas P. Skruibis pabrėžia, kad savanoriai nėra superherojai, tai tokie patys žmonės kaip ir tie, kurie skambina.
„Mes stengiamės sudaryti visas sąlygas, kad po budėjimo nė vienas savanoris neišeitų su kuo nors nepasikalbėjęs ir neneštų emocijų vienas. Visada yra budintis žmogus, kuriam skambinama po sunkaus skambučio.
Be to, „Jaunimo linija“ nėra vien blogų nutikimų kratinys. Tave aplanko begalinis įkvėpimas, kai žmogus, kuris paskambino be vilties, po skambučio padėkoja už išklausymą, pasako, jog jaučiasi geriau“, – sakė „Jaunimo linijos“ vadovas.
„Aš net neabejoju, kad tokį darbą gali dirbti tik itin stiprus žmogus. Pačiam neteko dalyvauti, bet žinau, jog savanorių atranka yra itin griežta ir trunka apie pusę metų. Turi pereiti įvairiausius mokymus ir testus, kad galėtum imtis tokios veiklos“, – kalbėjo A. Mamontovas.
Itin didelio pasisekimo ir daug klausytojų sulaukęs KTU renginys bei akcija „Nebijok kalbėti“ ragina neužsidaryti, spręsti savo bėdas, ieškoti pagalbos ir neatsukti nugaros, kai tokios prašoma. Atlikėjas A. Mamontovas skatina aktyviai prisijungti, nebūti abejingus ir spręsti problemą visus kartu.
KTU