Ką tik pasibaigusio stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai nedaug skiriasi nuo ankstesnių metų – daugiausia stojo į socialinius mokslus, iš jų – į teisę, ekonomiką, vadybą…
Neklauso jaunimas ir tiek. Nei ministro, teigiančio, kad tik technologijų studijos išgelbės Lietuvą ir visą ES, nei darbdavių, neva nerandančių inžinierių, nei darbo biržų direktorių, „nebeperlipančių“ per minias teisininkų ir vadybininkų.
Politikų pašaukimas – gelbėti tautas, darbdavių – pelnas mokant kuo menkesnes algas, o jaunimui baigus studijas pirmiausia reikia bent įsidarbinti. Turėdami tokį artimiausią savo karjeros tikslą, abiturientai kasmet renkasi gana racionaliai. Žmonių, turinčių teisinių, ekonominių ar vadybinių kompetencijų, reikia vos ne kiekvienoje įmonėje ar valstybinėje įstaigoje. Ir tik kas keliasdešimtoje jų galbūt reikia inžinieriaus, pvz., pramonės biotechnologo ar tekstilės inžinieriaus (o ką jau kalbėti apie aviacijos ar sporto inžinierius (yra ir tokių)).
Deja, tikslesnių duomenų, kaip įvairių studijų programų absolventams sekasi siekti karjeros, nėra daug ir abiturientams tenka rinktis tik apgraibomis. Valstybė taupo statistinės apskaitos ir tyrimų sąskaita, todėl dažniausiai remiamasi darbdavių nusiskundimais. Deja, pastarieji nelabai prasmingi, nes darbdaviai paprastai vengia kalbėti apie esmę, t. y. kokio dydžio algą siūlydami jie „neranda“ vienos ar kitos profesijos darbuotojų. Taigi gal neranda tik kvailesnių už save.
Gerai, kad ne tiek daug abiturientų pasiduoda tokių darbdavių verkšlenimams. Deja, jiems ne visada atsispiria Švietimo ir mokslo ministerija: didina tam tikrų studijų programų vadinamąjį tikslinį finansavimą ar valstybės užsakymus. Naiviai tikisi tuo užpildyti gal ir esamas darbo rinkos spragas. Nepasiseks. Galite visus abiturientus tiksliniais pinigais suvilioti studijuoti nepaklausiose programose, padėtis darbo rinkoje dėl to nelabai pasikeis, kol nebus mokamos deramos algos. T. y. reikia vilioti ne į studijas, jas tikslingai finansuojant, o į darbo vietas didesniais atlyginimais. Abiturientai tą signalą tikrai pastebės. Ažiotažas dėl teisės ir medicinos studijų daugiausia ir remiasi tikėtina alga, padauginta iš įsidarbinimo tikimybės. O medicinos studijų patrauklumas paneigia ir mitą apie visuotinį jaunimo polinkį tik į lengvesnes studijas (paprastai tokiomis vadinamos humanitarinės ir socialinės). Pasigendantiesiems inžinierių reikėtų paklausti savęs: kodėl nereikia agituoti rinktis medicinos studijas?
Gerą pavyzdį, kuo valdžia gali prisidėti, kad jaunimas studijas rinktųsi dar sėkmingiau, parodė „Sodra“. Jos duomenų bazėje sugrupuoti duomenys pagal darbo vietas ir algų dydžius. Tarp aukštojo išsilavinimo reikalaujančių profesijų dominuoja įmonių ir organizacijų bei jų padalinių vadovai, tarnautojai, mokytojai, rinkodaros specialistai. Jokių inžinierių gausiausių profesijų sąraše nėra (1 lentelė).
1 lentelė. Apdraustųjų skaičius pagal profesijas, kuriose paprastai dirba aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys, 2014 m. gegužės mėn. (tūkst.)
„Sodros“ duomenys
Tarp 30 didžiausias pajamas gaunančiųjų trečdalis yra kokie nors vadovai (štai ko vertos pašaipos dėl vadybos studijų). Tiesa, tarp daugiausia uždirbančiųjų grupėje yra ir inžinierių: naftos perdirbimo įrenginių operatoriai, skrydžių saugos elektronikos technikai, laivų mechanikai, elektrinių operatoriai, telekomunikacijų inžinieriai (2 lentelė). Tačiau daugumos minėtų inžinerinių profesijų paplitimas toks mažas, kad nieko keista, jog galimybę daug uždirbti gerokai sumažina menka tikimybė išvis įsidarbinti.
2 lentelė. Didžiausios apdraustųjų vidutinės pajamos pagal profesijas 2014 m. gegužės mėn. (Lt)
„Sodros“ duomenys
Kaip minėjau, abiturientai net ir prieš paskelbiant šiuos „Sodros“ duomenis studijas rinkosi gana racionaliai. O papildoma informacija, pvz., apie tai, per kiek metų pasiekiama bent vidutinė alga kiekvienoje profesinėje grupėje, kokia dalis darbuotojų ir per kiek metų vidutiniškai tampa padalinio, įmonės vadovais, kokia dalis absolventų ir per kokį laikotarpį įsidarbina pagal specialybę ir kt., abiturientams būtų labai naudinga.
Deja, ką girdime iš darbo biržų? Viename sakinyje dejuojama: „ kai kurios studijų programos skirtos mokyti ne to, ko nori studentai ir darbdaviai, o to, ko nori dėstytojai , beveik visi ruošia vadybininkus, ekonomistus “, o kitame sakinyje giriamasi: „ daugiausia įdarbinta absolventų, įgijusių ekonomikos, verslo administravimo specialybes“. [1]
Nesugebama suskaičiuoti bent procentais, kokia dalis visų baigusiųjų atitinkamas programas užsiregistruoja. Būtų svarbu žinoti ir kuo jie įsidarbina, ar pagal įgytą profesiją. Vos baigę studijas žmonės skuba registruotis darbo biržoje dėl sveikatos draudimo reikalavimų. Galima ta aplinkybe pasinaudoti, rinkti, analizuoti ir skelbti kuo išsamesnius duomenis apie juos. Kaip ir apie tuos, kurie įsidarbina, neužsukę į darbo biržą. Tai padėtų tiems, kuriems apsisprendimas, ką studijuoti, prieš akis.
Jaunimui nelengva apsispręsti, nes informacija, kuria galima pasiremti planuojant savo profesinę ateitį, labai skurdi. Visiems būtų naudingiau, jeigu darbdavių ir valdžios institucijų atstovai ne pamokslautų abiturientams, o mokytųsi iš jų racionalumo – norimo darbo pasiūlą bandytų paveikti ne stojančiųjų į universitetus srautų valdymu, o algomis ir informacija apie jas.
[1] Irma Gudžiūnė, „Teritorinės darbo biržos direktorius – apie tai, su kokiais ieškančiais darbo tenka susidurti“, 2014 m. birželio 30 d., www.delfi.lt/verslas/verslas/teritorines-darbo-birzos-direktorius-apie-tai-su-kokiais-ieskanciais-darbo-tenka-susidurti.d?id=65166247#ixzz38fvTqs3O.
Prof. dr. Romas Lazutka
Danieliaus Leiliono nuotr.