Spaudoje vis daugiau ima rodytis abiturientų rašytų (ar jiems adresuotų) straipsnių, niekaip nenutyla ginčai dėl Lietuvos švietimo sistemos būklės, skamba diskusijos apie abejotiną humanitarinio išsilavinimo naudą. Nusprendžiau pasidalyti savo istorija: kaip vidurinę baigus Plungėje išvažiuoti doktorantūros studijuoti į Oksfordo universitetą. Tai nebus nei sėkmės receptas, nei pagiriamoji odė sau, bet galbūt ką nors padrąsins, paragins nebijoti eiti „prieš sistemą“ arba bent jau privers nusišypsoti suvokus, kad ne viskas gyvenime turi vykti pagal aiškiai sustyguotą planą.
Stojimų karštinė ir šalutinis jos poveikis – abejingumas
Paskutiniai mokyklos metai priminė pagreitintą filmą: daugybė pamokų, pusė jų – neįdomios ir visiškai nenaudingos, begalė testų besiruošiant egzaminams, nuolatinis spaudimas dėl artėjančio stojimo, tačiau beveik jokios pagalbos renkantis būsimas studijas. Džiaugiausi ir kone raštišku pasižadėjimu nelaikyti matematikos egzamino – nevykėlė, rodos, nebuvau, tačiau mokytoja, deja, nematė prasmės nuoširdžiai dėstyti dalyką humanitarinio profilio klasei… Atrodė, kad dauguma aplinkinių tiksliai žinojo, ką nori veikti baigę mokyklą: geriausia draugė Eglė nuo 9 klasės svajojo apie teisės studijas, Simona norėjo studijuoti verslą, Akvilė atrodė tvirtai apsisprendusi tolesnį gyvenimą sieti su aistra šokiui. Dar buvo tokių, kurių didžiausias siekis buvo išlaikyti bent mokyklinius egzaminus, kuo greičiau susirasti darbą ir daugiau niekada nebesimokyti.
Iki paskutinės minutės nežinojau, ką noriu studijuoti. Mokiausi gerai, ypač kalbas, istoriją ir biologiją. Derinys ne itin naudingas, ar ne? Buvau vos 17 metų ir tikrai nežinojau, negalėjau žinoti, ko noriu iš gyvenimo. Buvau tikra tik dėl to, kad noriu į Vilnių, į savo gimtąjį miestą, kurį vis dar pusiau juokais vadinu didžiausia meile. Kadangi laikiau tik lietuvių, anglų, istorijos ir biologijos egzaminus, pasirinkimas nebuvo itin didelis. Nenorėjau studijuoti grynos istorijos, o biologijos studijoms dešimtuko iš mokyklinio egzamino ir nebūtų užtekę, tad teko rinktis iš to, kas liko: kalbų ir teisės.
Dažnai sulaukiu klausimo, kaip nusprendžiau studijuoti klasikinę filologiją ir dvi klasikines kalbas – lotynų ir senąją graikų. Iš pradžių būdavo gėda sakyti tiesą, tad sukurpdavau kokį „baltą melą“ apie tai, kaip visada žavėjausi antika. Tikroji istorija buvo šiek tiek kitokia: minėtoji draugė Eglė, pati paraiškoje dėl stojimo įrašiusi tik du variantus (1. teisė MRU; 2. teisė VU), paprašyta užpildė ir mano paraiškos lapą savo nuožiūra. Prisimenu, lyg tai būtų buvę vakar: turbūt priešpaskutinę dieną, skirtą užpildyti paraiškai dėl stojimo, sėdime jos kambaryje, gurkšnojame arbatą. „Nenoriu, – sakau Eglei, – negaliu galvoti apie tą stojimą, skauda galvą. Noriu į VU, geriausia būtų centriniuose rūmuose, o visa kita užpildyk savo nuožiūra.“ Kaip neatsakinga, kaip nerimta, pasakysit. Suprantu, sutinku, mea culpa, tačiau tuo metu visko buvo tiesiog per daug. Taigi Eglei prikišus rankas turėjau paraišką dėl stojimo su įrašytomis 5–6 specialybėmis. Jį, per daug nesigilinusi, nuvežiau į Klaipėdą.
Tada – laukimas. Nesinervinau, tiesą sakant, tam nebuvo reikalo: žinojau, kad kur nors įstosiu, nes egzaminų rezultatai buvo geri. O visa kita atrodė ne itin svarbu. Tuo metu iškart baigus mokyklą daryti metų pertrauką dar buvo neįprasta ir netgi visiškai nepriimtina, tad stojimas bet kur iš esmės neatrodė prastas variantas. Atėjo stojimo rezultatų skelbimo diena. Sėdime pas Eglę, geriame arbatą, neilgai trukus gaunu laišką: „Sveikiname įstojus į klasikinę (lotynų ir sen. graikų) filologiją Vilniaus universitete.“ Reakcija? Ašaros. Ne, ne džiaugsmo. Mąsčiau: „Kas ta klasikinė filologija ir ką darysiu, jei man ten nepatiks?!“ Svarsčiau, kad galbūt reikėtų palaukti antrojo stojimų turo ir perstoti į teisę (ji „mano“ pasirinkimo sąraše ėjo po klasikinės), tačiau prieš tai nusprendžiau daugiau pasidomėti, kur įstojau. Lotynų ir senoji graikų kalbos, literatūra, kultūros ir meno istorija, filosofija, mitologija… Visa tai skambėjo išties įspūdingai, be to, atrodė, kad pavyks suderinti tai, ką iš tiesų mėgau mokykloje: įvairias kalbas ir (senovės) istoriją. Nusprendžiau pabandyti, o jeigu labai nepatiks, maniau, visada galėsiu po pusmečio ar metų perstoti kitur.
Klasikinė filologija Vilniaus universitete
Tai, ką atradau rugsėjo pradžioje universitete, neilgai trukus tapo panašu į laimingą loterijos bilietą. Mintis apie galimybę keisti studijų kryptį pakeitė mintys apie karjerą būtent šioje srityje. Nuo pat pirmųjų paskaitų labiausiai sužavėjo begalinis dėstytojų entuziazmas, nuoširdus atsidavimas dėstomiems dalykams ir šilta, kone šeimyniška atmosfera. Studijos patiko iškart, tačiau, nemeluosiu, jos tikrai intensyvios. Per pirmuosius metus jautiesi įgijęs daugiau universaliai pritaikomų žinių nei per kelerius metus mokykloje. Pradėję nuo pačių lotynų ir senovės graikų kalbų pagrindų 3–4 kurso studentai jau turi mokėti savarankiškai skaityti originalius tekstus, juos analizuoti ir versti.
Lietuviai, skirtingai nuo kitų europiečių, neparagauja klasikinio išsilavinimo mokykloje, todėl jiems dažnai kyla klausimas, kam apskritai naudingos tos mirusios kalbos. Atsakymas paprastas: klasikinės studijos pirmiausia išmoko mokytis, pastebėti menkiausias detales, lavina atmintį ir loginį mąstymą, padeda perprasti daugumą modernių Europos kalbų. Lotynų kalbos pagrindai padeda skaityti ir suprasti italų, ispanų ir prancūzų kalbas, pastebėti moderniųjų kalbų raidą, užfiksuoti įvairius jos aspektus. O visa tai – stebėtinai smagus procesas! Gebėjimas pačiam skaityti graikiškus ir lotyniškus tekstus atveria neaprėpiamus antikinės literatūros klodus, sociopolitinės ir kultūros istorijos, filosofijos moduliai išugdo kritinį mąstymą, praplečia pasaulėžiūrą, retorikos kursas išmoko argumentacijos, o meno istorijos ir mitologijos – ugdo estetikos pojūtį, kūrybingumą.
Dabar madinga lygiuotis į Vakarų Europą, juolab kai mums nuolat kartojama: ten žmonės geresni, civilizuotesni, laimingesni. Tikiu, kad tai susiję ne tik su geresne ekonomika ar „aukštesne“ tautine savimone, kurios dažnas lietuvis turi ne ką mažiau, bet ir su savo istorinių šaknų matymu bendros europinės kultūros kontekste. Vakarų Europoje lotynų ir senovės graikų kalbos, pažintis su antikos kultūra yra privalomi dalykai dar mokykloje, ir retai kam kyla klausimas, kam to reikia. Vis dėlto galiu pasidžiaugti: dauguma mūsų studentų net ir neturėdami mokyklinių pagrindų nenusileidžia vakariečiams, o lietuvių pranešimai tarptautinėse klasikų konferencijose dažnai išsiskiria originalumu, inovatyviomis idėjomis ir gera anglų kalba, liudijančia stiprų universitetinį parengimą.
Studijos užsienyje, arba kaip nenusileisti vokiečiams ir olandams, kurie mokosi lotynų ir graikų kalbų dar mokykloje
Trečiaisiais bakalauro studijų metais išvykau pusmečiui į užsienio universitetą. Pasirinkau nedidelį ir be galo žavų Marburgo prie Lano miestelį Vokietijoje dėl to, kad visada norėjau gerai išmokti vokiečių kalbą. Be to, buvau girdėjusi, kad klasikinė filologija šioje šalyje ir būtent šiame universitete laikoma labai rimta ir prestižine specialybe. Išvažiavusi supratau, kad bus gerokai sunkiau, nei tikėjausi: paskaitos ir atsiskaitymai vyko vokiečių kalba, kurios tuo metu dorai nemokėjau, o į universitetą teko eiti penkias dienas per savaitę. Lietuvoje penktadieniais paskaitų beveik nebūdavo. Visose paskaitose buvau vienintelė užsienietė, tad iš pradžių teko dirbti dvigubai sunkiau atsikratant kalbinio barjero ir vejantis iš klasikinių gimnazijų atėjusius vokiečių studentus.
Nors Marburgo universitete klasikinės filologijos studentų buvo kelis kartus daugiau nei Vilniuje, tačiau stebino vokiečių pasyvumas paskaitų metu: net ir būdami pasiruošę jie dažniausiai nesivargindavo aktyviai dalyvauti paskaitose, dėstytojams ne visada pavykdavo išprovokuoti įdomią diskusiją. Vis dėlto pusmetis Marburge buvo puiki patirtis ir proga ne tik išmokti vokiečių kalbą, susipažinti su kitos šalies aukštojo mokslo sistema ir pasinaudoti jų gerokai gausesniais mokslinės literatūros ištekliais, bet ir išsiugdyti asmenines savybes, pravarčias ne tik akademinėje srityje: po to, kai keliasdešimčiai vokiečių studentų perskaitai pusantros valandos trukmės pranešimą vokiečių kalba, prarandi įgimtą lietuviško kuklumo jausmą, įgauni daugiau pasitikėjimo savimi ir galiausiai pasieki rezultatų, ne ką prastesnių nei vakariečių kolegų.
Sėkmingai baigusi bakalauro studijas Lietuvoje, toliau tęsiu studijas užsienyje. Rugpjūčio pabaigoje baigsiu dvejų metų trukmės klasikos ir senovės civilizacijų magistrantūros studijas Leideno universitete Olandijoje. Tada antrosios pakopos klasikinių studijų Vilniaus universitete nebuvo (neva dėl per mažo studentų kiekio). Be to, norėjau išbandyti jėgas dar vienoje šalyje. Leideno universitetas, garsėjantis egiptologijos, papirologijos ir archeologijos studijomis, leido praplėsti akademinį akiratį, o pasirinkta programa siūlė modulius kartu su senovės Egipto, šumerų-akadų, hebrajų civilizacijų specialistais, ir tai suteikė galimybę pažvelgti į savo pačios specialybės dalykus iš daugybės naujų perspektyvų.
Praėjusią vasarą dalyvavau poros savaičių trukmės kursuose Romoje, organizuotuose vieno iš Amsterdamo universitetų (Vrije Universiteit Amsterdam) ir Nyderlandų karališkojo instituto. Ten drauge su istorikais ir archeologais dalyvavome projektuose ir diskusijose su architektais, dizaineriais ir miestų planuotojais, visi kartu gilinomės į kultūrinio paveldo problemas šiuolaikinėje visuomenėje, paženklintoje globalizacijos ir urbanizacijos procesų. Senovės mokslai, pvz., istorija ar archeologija, užsienyje labiau vertinami ne tik kaip bendrojo išsilavinimo dalis. Šių sričių specialistai aktyviai dalyvauja dialoge apie kultūrinį paveldą ir jo išsaugojimą ir, bendradarbiaudami su į dabartį ir ateitį orientuotų sričių specialistais, prisideda prie šiuolaikinei visuomenei opių problemų sprendimo.
„Kodėl gi tau nesusiradus tikro darbo?“
Neretai (ne vien Lietuvoje) girdžiu klausiant: ką veikti baigus tokias studijas? Veikti galima labai daug dėl to, kad klasikinių ir apskritai humanitarinių mokslų išugdomi gebėjimai itin plačiai pritaikomi. Analitinis ir kritinis mąstymas, savarankiškumas ir greitas žinių įsiminimas dažno darbdavio vertinami labiau nei konkretus amatas ar techniniai gebėjimai. Be to, kultūrinis išsilavinimas padeda lengviau rasti bendrą kalbą su tų pačių šaknų europiečiais ir išugdo toleranciją kitoms kultūroms – abi šios savybės be galo svarbios tarptautinėje darbo rinkoje ir daugiakultūrėje darbo aplinkoje.
Prieš išvykdama studijuoti į Olandiją metus dirbau tarptautinėje įmonėje Vilniuje. Ten greitai įsitikinau: sumanus, lankstus ir greitai besimokantis darbuotojas niekuo nenusileidžia konkrečios srities specialistams, o neretai ir pranoksta juos. Mėgau savo darbą, šaunius kolegas ir judrią, dinamišką atmosferą, tačiau visad žinojau, kad noriu tęsti mokslus. Kadangi mokytis važiavau iš savo kišenės, išvykau į Olandiją likus mėnesiui iki studijų pradžios. Netrukus gavau darbą kitos tarptautinės įmonės teisės departamente. Iš pradžių buvau pasamdyta, nes mokėjau vokiečių kalbą, tačiau teko nagrinėti ir rusų, ispanų, portugalų kalbomis rašytus įvairiausius dokumentus. Šiuo atveju vėl labai pravertė studijų metais įgyti įgūdžiai. Mokslų ir darbo derinimas reikalauja ištvermės ir ryžto, tačiau išugdo stiprią asmenybę, išmoko planuoti laiką.
Artėjančios doktorantūros studijos Oksforde ir planai grįžti į Lietuvą
Esu dirbusi skirtingus darbus ir žinau, kad sugebėčiau prisitaikyti ir mėgautis dirbdama ne vienoje srityje. Tačiau mano pašaukimas – akademinė sritis. Seniai svajojau apie studijas viename iš geriausių pasaulio universitetų. Nuo spalio trejus metus studijuosiu doktorantūroje Oksfordo universitete. Ten drauge su garsiausiais specialistais tyrinėsiu romėnų teisę ir sociopolitinę bei kultūrinę Romos istoriją. Šios sritys glaudžiai susijusios su šiuolaikinėmis globalaus pasaulio problemomis. Pilietybės, etniškumo ir tapatybės klausimai aktualūs tiek senovės Romos, tiek Europos Sąjungos kontekstuose. Juk tie keli tūkstančiai metų istorijos ir yra tam, kad būtų analizuojami, interpretuojami ir naudojami.
Esu viena iš nedaugelio laimingųjų, kurių stipendija padengs mokestį už mokslą, būsto išlaidas. Oksfordo universitetas, vienas turtingiausių Europos universitetų, negali finansuoti tiek gabių humanitarinių mokslų srities studentų, kiek norėtų. Didžioji dalis valstybinių fondų finansavimo ir toliau skiriama STEM (angl. science, technology, engineering, mathematics) disciplinų studentams, o humanitarinių mokslų biudžetai kasmet apkarpomi. Nors ši liūdna tendencija vis provokuoja diskusijas ir viešą pasipiktinimą, panašu, jog valdančiųjų daliai, atsakingai už aukštojo mokslo lėšų skirstymą, dažnai trūksta to paties humanitarinio išsilavinimo tam, kad suprastų: raktas į sveiką, inovatyvią ir visapusiškai turtingą šalies ateitį yra ne tik naujų technologijų kūrimas, bet ir visuomenės formavimas, išsilavinusių, kūrybingų ir moralių tos visuomenės lyderių ugdymas. Cituojant East Anglia universiteto profesorę Sarah Churchwell, „nuodugnus humanitarinių mokslų supratimas yra būtinas, norint turėti pažangių žmonių tautą“.
Pabaigoje belieka pridurti, kad šia istorija neagituoju abiturientų atgalia ranka pildyti paraiškos dėl stojimo ir nesiūlau patikėti šio darbo draugui. Veikiau nuoširdžiai linkiu pagalvoti apie humanitarinius mokslus ir jų teikiamą naudą, ypač jei dar nesate tvirtai apsisprendę, kuo norėtumėte būti „užaugę“, tačiau svajojate įgyti išsilavinimą, kuris išugdytų gebėjimus, pravarčius bet kurioje srityje. Nebijokite studijuoti to, kas nepopuliaru ar nekvepia pasakiškais pinigais, nes galite atrasti dalykų, kurie teikia daug didesnį malonumą. Tiesa, iš kiekvieno kurso lieka vos pora žmonių, kurie nusprendžia tęsti studijas toliau; dauguma pasuka įvairiausiais keliais, tačiau tai taip pat ne menkesnis studijų vertės įrodymas. Klasikiniai (humanitariniai) mokslai išugdo universalius žmones, tvirtai žinančius, ko nori iš gyvenimo, ir nebijančius to siekti. O smagiausia, kad tie žmonės vos progai pasitaikius mielai užsuks į universitetą išgerti kavos, ateis į vieną kitą konferenciją ar viešą paskaitą ir visada, visada turės, ką pasakyti.
Pasiblaškiusi po pasaulį, kada nors noriu grįžti į Lietuvą, pas savo didžiąją gyvenimo meilę – Vilnių – ir dar didesnę – Vilniaus universitetą. Tačiau pirmiausia noriu išnaudoti visas galimybes ir pasiimti visa, kas geriausia svetur, kad turėčiau ką atiduoti sugrįžusi į savo šalį.
Lina Girdvainytė
Nuotraukos iš freeimages.com ir asmeninio archyvo
naujienos.vu.lt