Agnę Juškėnaitę dauguma atpažįsta kaip vieną iš muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ finalininkių, garbingos antrosios vietos laimėtoją. Projekte ji ne tik stebino išskirtiniu vokalu, bet ir atsiskleidė kaip itin charizmatiška ir dėmesį prikaustanti asmenybė. Tai savybės, be kurių sunku išsiversti scenos žmonėms. Vis dėlto Agnė rinkosi ne aktorės ar dainininkės, o teatro režisierės kelią. Kodėl dar vaikystėje pamėgusi šią meno rūšį jaunoji režisierė sako dabar nebeatpažįstanti teatro, kuriame užaugo? Ar ji ir toliau ketina dainuoti? Kodėl itin laukia birželio mėnesio vidurio? Kaip vertina pati save? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – atvirame Agnės interviu.
Agne, ar nesijautei varžoma dalyvaudama „Lietuvos balso“ projekte?
Turiu įkyrią savybę: neparduosiu savęs ten, kur nenoriu, net jei dėl to grės prarasti viską, apie ką galima svajoti. Ko verti tie pasiekimai, jei kasdien gyvensi kaip savęs pačios kankinė?
Projektas manęs pernelyg nesuvaržė. Ėjau pro šalį, praėjau su trenksmu ir toliau einu savo keliu.
Socialiniame tinklalapyje su gerbėjais vis dažniau dalijiesi savo kūryba, vaizdo dienoraščiu. Ar dažnai tenka bendrauti su jais?
Su kai kuriais gerbėjais pabendrauju bene kasdien. Dauguma nekiša nosių į mano akiratį, tačiau yra keletas tokių, kuriuos teko pažinti artimiau. Malonu, kad tai – brandžiai mąstantys žmonės, kurie savo bendravimu manęs, kad ir kaip to bijotų, nė kiek nevargina.
Ar tenka sulaukti kritikos iš aplinkinių? Ar Tave tai žeidžia?
Užtenka bent kiek nukrypti nuo standarto, kad įjungtum didžiųjų konservatorių kritikos saugiklius. Mane žeidžia ne tiek kritika, kiek po ja besislepianti kritiko intencija. Nė vienas, norėdamas kritikos būdu pagelbėti, nekritikavo piktai. Nė vienas, norėdamas paprasčiausiai įžeisti, nekritikavo argumentuotai. Todėl kritika manęs nežeidžia, tačiau be pagrindo daromos išvados tiesiog plėšo į gabalus.
Kokį juokingiausią gandą apie save esi girdėjusi?
Niekada neteko girdėti ko nors intriguojančio. Būtų įdomu pasijuokti, bet bijau, kad nieko nenuspėjamo neišgirsčiau.
Agne, ar nebijai susirgti vadinamąja žvaigždžių liga?
Manau, kad toks scenarijus nėra labai įmanomas. Nors esu gana egocentriška ir tikra ekstravertė, mėgstu dėmesį, tačiau labai perfekcionistiškai žvelgiu į savo veiklą, daugumos nuomone, netgi pernelyg perfekcionistiškai. O tai uždaro visas galimybes vertinti save bent kiek teigiamai. Net jei ir manausi ką nors sugebanti geriau už daugumą, nekyla noras tuo didžiuotis. Niekada nebuvo poreikio būti ypatingesnei už kitus.
Kartais atrodydavo, kad nesi linkusi bendrauti su kitais „Lietuvos balso“ dalyviais, laikeisi atokiau. Kodėl? Ar dėl konkurencijos, ar dėl to, kad apskritai nesi linkusi į naujas pažintis?
Apie konkurenciją negali būti nė kalbos. „Lietuvos balso“ eteryje galėjau ir turėjau atrodyti ramesnė, uždaresnė, santūresnė, nei esu kasdienybėje. Pats projektas vis dėlto reikalavo susikaupimo ir stebėjimo iš šalies.
Vykstant „Lietuvos balso“ koncertų turui, vis daugiau laiko teko praleisti su projekto kūrybine grupe ir buvusiais dalyviais. Ar Tavo šeima nesiskundė dėmesio stygiumi?
Kūrybinė grupė tapo tarsi antrąja mano šeima. O tikroji šeima, kuri likusi Kaune ir kuriai dėl visos savo šiandienės veiklos visai nerandu laiko (nors ir pati jau seniausiai svajoju bent trumpam grįžti į Kauną), retkarčiais užsimena, kad jau būtų laikas apsilankyti. Atrodo, tik 100 kilometrų, o tiek keičia…
Vadinasi, beveik nelieka laisvo laiko?
Tikrai nepamenu, kada turėjau parą visiškai laisvo laiko, o, atrodo, gi ne kalnus verčiu. Neseniai pagalvojau, kad mano laisvalaikis – tai mano darbas, kuriam skiriu visas laisvas dienas nuo pagrindinių savo veiklų.
Studijuoji teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar Tavo, kaip meno žmogaus, nuomone, jaunam kūrėjui Lietuvoje lengva būti pastebėtam ir įvertintam?
Tikrai nedrįsčiau sakyti, kad jaunas kūrėjas šiandien yra praleidžiamas pro akis. Būti pastebėtam visai nesunku. Ir dėl to, kad pastebėtas gali būti bene kiekvienas, labai sunku išlikti stebimam.
O kaip išlikti stebimam?
Jei po dešimt metų mane dar prisiminsite, jau žinosiu atsakymą.
Kodėl nusprendei tapti režisiere, o ne aktore? Juk aktoriai sulaukia daug didesnio visuomenės dėmesio.
O kas Jums sakė, kad aktoriaus, režisieriaus ar panašios specialybės pasirenkamos dėl dėmesio?
Esi minėjusi, kad nuo vaikystės daug laiko leidai Nacionaliniame Kauno dramos teatre, turi net tatuiruotę su Kauno dramos teatro simboliu rūtele. Iš kur tas polinkis į teatro meną?
Mano močiutė – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė. Jos dėka užaugau teatre, o meilė teatrui – manyje. Nors šiandien teatro užkulisių jau nebeatpažįstu, tai, kokie jie buvo mano augimo laikotarpiu, kelia man sentimentus ir išlieka man tikrojo teatro pavyzdžiu.
Kuo šių dienų teatras kitoks?
Sakydama „teatras“ kažkodėl pirmiausia įsivaizduoju taurią atmosferą, specifinį tarpusavio santykį, didelę pagarbą tradicijoms bei darbui ir, tebūnie nuskambės stebuklingai, tam tikrą šviesią aurą. Kas iš to, kad visur nuolat gaminami spektakliai, čiupinėjamos puikios pjesės ir, pasiremiant garsia pavarde, scenon metami egocentriškumo pliūpsniai? Žmonės nesikalba, teatras daugybei aktorių prilygsta fabrikui, užkulisiai nebeskleidžia paslapties kvapo, iš koridorių seniai išgaravo bendruomeniškumo idėjos, žygio dėl bendro gėrio kvapas.
Ko artimiausiu metu gali tikėtis gerbėjai iš Agnės Juškėnaitės?
Birželio viduryje įvyks mano taip ilgai svajoto ir taip nuoširdžiai repetuojamo kabareto premjera! Kiekvieną savaitę „LNK GO“ išleis po vis geresnį ir geresnį mano vaizdo dienoraščio įrašą! Tęsiu muzikinę ir nemuzikinę veiklą! Žodžiu, tik kibkitės ir važiuojam kartu šituo traukiniu, kuris dar net neaišku, kur nuveš.
Dėkoju už pokalbį.
Simona Grybaitė
Nuotraukos iš asmeninio Agnės Juškėnaitės archyvo