AIRIJA. Jurga Rakauskaitė: „Airijoje išmokau būti laiminga“

Jurga Rakauskaitė
Gimė: Vilniuje
Gyvena: vienuolika metų Dubline, Airijoje
Grafikos dizainerė, meno galerijos „Motor House“ Phoenixo parke, Dubline, kuratorė
Moto: „Reikia gyventi šia akimirka, nes gyvenimas yra trapus ir per trumpas“

Visur daugybė žmonių: prie perėjos rikiuojasi turistai, o būrelis airių bėga degant raudonam šviesoforo signalui, aplinkui zuja mokinukai vienodomis kuprinėmis, stengdamiesi neatsilikti nuo mokytojo, visi stumdosi, grūdasi. Stoviu centrinėje Dublino Graftono gatvėje ir laukiu lietuvaitės Jurgos Rakauskaitės, kuri Airijoje gyvena vienuolika metų ir daugiau nei aštuonerius iš jų kuruoja meno galeriją „Motor House“ Phoenix parke, dirba grafikos dizainere. Iškart ją pastebėjusi pamoju. Sukame į šoninę gatvelę ir įsitaisome nedidelėje jaukioje kavinukėje.

Nieko nelaukdama klausiu Jurgos, kaip ji atsirado Airijoje. Pradedame kalbėtis apie gyvenimą šioje šalyje. „Dar gyvendama Lietuvoje susipažinau su mergina iš Islandijos, susidraugavome. Tačiau Lietuvoje ji neužsibuvo – su savo vaikinu išvyko gyventi į Airiją. Po kurio laiko sulaukiau jos skambučio. Mergina sakė, kad jai liūdna, ir pakvietė mane atvažiuoti. Aš ilgai negalvojau, prisikalbinau kartu vykti studijų laikų draugę, ir abi iškeliavome. Iš pradžių maniau, kad tik trumpam, bet štai esu čia jau vienuoliktus metus“, – šypsosi lietuvaitė.

Jurga teigia, jog iš pradžių buvo visko: ir ašarų, ir juoko. Kaip ir visiems, buvo sunku palikti tėvų namus, tačiau jai patiko gyventi su naujais žmonėmis viename name ir būti nepriklausomai. „Pradžia buvo sunki, nes buvau labai jauna ir pirmą kartą palikau tėvų namus. Vaikų darželio, kuriame dirbau, savininkas mums surado namą, ir man buvo labai smagu gyventi su daugybe žmonių. Su viena mergina gyvenu iki šiol. Po metų baigė galioti mano viza, ir lapkričio mėnesį teko grįžti į Lietuvą. Buvo šalta ne tik išorėje, bet ir viduje“, – atvirauja Jurga.

Moteris tėvynėje ilgai neužsibuvo, nes Lietuva tuo metu buvo priimta į Europos Sąjungą ir daugiau vizų nebereikėjo. Be to, Jurga sulaukė buvusio viršininko skambučio – jis kvietė ją grįžti dirbti į darželį. „Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą grįžau dirbti į tą patį darželį. Jame iš pradžių buvau grupės auklėtoja. Vėliau dirbau kuratore, o dar vėliau darbavausi jau pačioje raštinėje. Tiesa, iš pradžių neturėjau darbo su vaikais patirties, bet lietuves čia labai vertino dėl atsakomybės jausmo, todėl patirtis nebuvo labai svarbi“, – pasakoja Jurga.

Moteris Lietuvoje yra baigusi grafikos dizaino studijas, todėl vėliau susirado darbą pagal specialybę ir jau daugiau nei septynerius metus dirba galerijos koordinatore ir grafikos dizainere. „Mano seneliai užsiėmė grafiniu dizainu, tik anais laikais tai atrodė šiek tiek kitaip, nei yra dabar. Beje, mano mama taip pat darė tą patį, tik, žinoma, senelių ir mamos darbo specifika buvo visiškai kitokia nei dabartinių grafikos dizainerių: jie rekonstruodavo nuotraukas, paveikslus ir t. t. Man niekada nekilo abejonių dėl to, ką noriu studijuoti. Tęsiu šeimos tradiciją“, – juokiasi moteris.

Jurga per ilgą gyvenimo Airijoje laiką turėjo pažinti šios šalies ypatumus, perimti vienus ar kitus airių įpročius, tad paklausiau, kaip gyvenimas Airijoje ją pakeitė. „Airija manęs kaip žmogaus nepakeitė, veikiau mane suformavo. Atvykau tikrai labai jauna, tad susiformavau čia jau kaip suaugęs ir laisvas žmogus. Žinoma, negaliu sakyti, jog esu kaip airė, vis dėlto lietuviška mano šeima ir aplinka man taip pat padėjo formuotis, tačiau čia išmokau būti laiminga. Airiai visada yra laimingi ir vienas kito draugai. Taip, tos šypsenos kartais būna dirbtinės, tačiau geriau jau dirbtinė šypsena nei jokios. Man tai yra priimtina. Prisimenu, kai tik atvykau, mane kalbindavo toks senučiukas, o man, neseniai palikusiai Lietuvą, tai atrodė keista, todėl į kalbas nesileisdavau. Dabar dėl to labai liūdna, nes jis buvo pats nuoširdžiausias mano sutiktas žmogus“, – dalijasi prisiminimais pašnekovė. Vis dėlto, kad ir kokie svetingi ar nuoširdūs Airijos gyventojai būtų, tai jai yra kita šalis, ne gimtinė.

Tėvams visada būna sunku išleisti savo vaikus, tad ir Jurgos mama – ne išimtis. „Mano tėvelis miręs, o mamai mane, vienturtę dukterį, išleisti buvo labai sunku, tačiau ji visada mane palaiko, kad ir ką daryčiau. Esame draugės. Man pačiai galbūt sunkiau, nes matau tik šeimos švenčių nuotraukas, girdžiu tik programos „Skype“ garsus, o grįžusi į Lietuvą suprantu, kiek daug praleidau, kiek daug nemačiau. Manau, tai yra kiekvieno emigranto skaudulys“, – teigia mergina.

Atvykusi į Airiją Jurga neapsiribojo turimu išsilavinimu. Pradėjo studijuoti Dubline, specializavosi fotografijos srityje ir liko labai patenkinta tiek studijų kokybe, tiek pasirinkta kryptimi. „Nusprendusi studijuoti šiek tiek abejojau dėl studijų krypties. Žinojau, kad noriu studijuoti su menu susijusį dalyką, tačiau nebuvau tikra kokį. Pasirinkau fotografiją, nes, maniau, kad ji papildys mano turimas grafikos dizaino žinias. Iš pradžių ši sritis man nepatiko ir žiūrėjau į ją labiau iš komercinės pusės, bet prasidėjus meniniams projektams į fotografiją visiškai panirau. Mano baigiamasis darbas buvo apie vandenyno užterštumą plastiku. Man tai buvo labai artima, nes propaguoju ekologijos idėjas. Tai buvo ne tik baigiamasis projektas, bet ir tai, kuo aš gyvenu“, – atvirauja jaunoji menininkė.

Jurga apkeliavo beveik visą Airiją vykdydama savo projektą, bet, kaip pati teigia, mintis jį daryti kilo būtent Lietuvoje. „Artėjant studijų pabaigai, visi jau žinojo savo baigiamųjų projektų temas, o aš – dar ne, todėl nuolat apie tai galvojau. Mintis baigiamajam darbui kilo begulint numylėtame Neringos paplūdimyje, kuriame radau estiškų šiukšlių pakuočių. Prisimenu, tada pagalvojau, kad viskas sugrįžta ratu. Airijoje radau plastiko šiukšlių net iš Japonijos! Mano darbus nupirko Valstybinė Airijos meno kolegija, ir šiuo metu paroda keliauja po visą Europą“, – įspūdžiais dalijasi moteris.

Bandau provokuoti pašnekovę ir klausiu, ką fotografija reiškia jai pačiai dabar ir ar nuotraukos perteikia akimirką. Jurga ilgam susimąsto. „Manau, jog fotografija perteikia akimirką, kurios jau nebėra ir niekada nebuvo. Fotografija yra klaidinanti, nes fotografas akimirką gali padaryti tokią, kokios pats nori, o ne tokią, kokia ji yra. Žinoma, komercinė fotografija yra vienokia, o meninė – visiškai kitokia. Man svarbus pats vaizdas, o ne mintis. Pirmiausia ieškau vaizdo ir tik tada – minties“, – sako J. Rakauskaitė.

Paklausta, ar laisvalaikiu fotografuoja, menininkė sako, jog jau metus to nedaro ir laisvalaikį leidžia kitaip. „Niekada nebuvau iš tų, kurie laksto visur su fotoaparatu. Maniau, kad baigiamojo darbo projektas mane tam įkvėps, tačiau, matyt, tik dar labiau išsikvėpiau, nes mano laisvalaikis yra aktyvus. Daug keliauju su draugais, lankausi įvairiuose renginiuose. Nuo paauglystės buvau labai aktyvi, būdama trylikos metų pankavau, grojau Pilies gatvėje su draugais, irgi pankais, priešais močiutės langus (kvatoja – aut. past.). Ir dabar esu aktyvi, tik jau močiutei po langais negroju“, – juokiasi pašnekovė.

Jurga laisvalaikiu daug keliauja, kaip galima dažniau aplanko Lietuvą, mėgsta kopti į kalnus, tačiau apie ateitį per daug negalvoja. Sako, reikia gyventi šia akimirka, nes gyvenimas yra labai trapus ir per trumpas.

Parengė Viktorija Lipeikytė
Nuotraukos – iš asmeninio Jurgos Rakauskaitės archyvo