Merūno Pašvensko, save pristatančio roko muzikos atstovu, spalvingas muzikinis kelias daugiau nei prieš 20 metų prasidėjo įvairiose atgimstančios Lietuvos roko ir sunkiojo metalo grupėse. Su bendraminčiais per muziką jis tada skleidė ne tik gyvenimo laisvėje, bet ir sielos atgimimo idėją. Kas nutiko, kad prieš maždaug 9 metus Merūnas ryžosi išvykti gyventi į Airiją? Kuo ši šalis jį patraukė? Ir kaip jam sekasi savo kūrybą skleisti joje? Nors muzikantas mano, kad mūsų namai – visa Žemė, ir džiaugiasi atradęs savo vietą Dublino priemiestyje, tačiau prisipažįsta, kad labai ilgisi savo tautos papročių, vertybių, artimųjų ir, žinoma, savo gimtojo miesto Kauno.
Papasakokite trumpai apie save.
Gimiau Kaune. Tarp muzikantų esu žinomas kaip roko muzikos atstovas, gitaristas, kūrinių autorius, instrumentalistas ir savo kūrinių prodiuseris. Mokiausi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, gerbiamo Kęstučio Bliujaus pučiamųjų skyriaus klasėje.
Vėliau tęsiau gitaros studijas BIMM komercinės muzikos institute Dubline. Taip pat esu buvęs šių legendinių metalo ir roko muzikos grupių narys: „Prosecutor“ (1992–1997), „Garotte“ (1996), „F.A.K.S“ (1998–2000), „Intro“ (2000–2006), „Sugarfree“ (2005) ir „Quest Rising“ (2000–2006).
Kada išvykote iš Lietuvos? Kas lėmė šį sprendimą?
Iš Lietuvos išvykau 2006 metais. Tai buvo juodasis laikotarpis mano gyvenimo kryžkelėje. Apsispręsti išvykti tikrai buvo labai sunku. Tai lėmė daug įvairių priežasčių: sunkiai pakeliama asmeninio gyvenimo krizė, į kampą prirėmę šeimos finansiniai sunkumai ir kt.
Kur šiuo metu gyvenate?
Nuo pat atvykimo dienos gyvenu Airijoje, Dublino priemiestyje. Galbūt daugelis mūsų tautiečių rinktųsi kitas Europos šalis, bet man labai patinka Airijos kultūra, tradicijos ir pasakiškas gamtos grožis.
Ar nesigailite išvykęs?
Negaliu į šį klausimą atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai. Jei paklaustumėte, pavyzdžiui, ar pasiilgstu Lietuvos, pasakyčiau, kad ne visada. Kodėl? Mano filosofija yra tokia: Žemė yra visų mūsų namai. Jokie politikai, religijos vadovai ar galingiausieji pasaulio valdantieji neturėtų mums nubrėžti jokių teritorinių sienų ar linijų. Bet kol kas tikrovė yra kitokia.
Jei paklaustumėte, ar pasiilgstu savo tautos papročių, vertybių, draugų ar artimųjų, namų aplinkos, kraštovaizdžio, gimtojo miesto, tada atsakyčiau, kad taip. Netgi labai. Esu tikras, kad bet kuris suaugęs, subrendęs žmogus, kuris augo savo kultūroje, aplinkoje, visada ilgisi šių dalykų.
Kokių kultūrinių lietuvių ir airių skirtumų pastebite?
Visų pirma airių tauta yra keltai, o mes – baltai. Airiai laisvesnės sielos, turi labai gerą (sakyčiau, netgi geriausią pasaulyje) sarkastišką humoro jausmą (šypsosi – red. past.).
Kiekviena šalis turi savo tautinius papročius, kultūrinius skirtumus ir vertybes. Kitaip ir negali būti. Tačiau istoriniuose šaltiniuose galime rasti politinių panašumų: airiai siekė nepriklausomybės nuo Britų imperijos, o mes panašiu metu siekėme laisvės nuo Sovietų Sąjungos. Kaip ir mūsų šalis, taip ir Airija matė daug vargo. Ir airiai ne ką mažiau nei mūsų tautiečiai XX a. laikotarpiu emigravo.
Pakalbėkime apie tai, nuo ko neatsiejamas Jūsų gyvenimas. Kada pradėjote domėtis muzika?
Tėtis man pasakojo, kad domėtis muzika pradėjau būdamas 4 ar 5 metų. Pirmasis mano įrankis buvo plaktukas, o pirmasis instrumentas – smuikas (šypsosi – red. past.). Tėvai kažkada norėjo, kad rinkčiausi kitokią specialybę. Siekė, kad baigčiau taikomosios dailės mokyklą. Tačiau kai per kūrybinio drožinėjimo pamoką aštrus peilis įpjovė nykštį iki kaulo, nusprendžiau daugiau nebesimokyti šios specialybės gudrybių (šypsosi – red. past.).
Jūsų muzikinis kelias labai spalvingas, beveik nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo grojote ne vienoje grupėje. Papasakokite apie savo ir jų kūrybinį kelią.
Pirmieji nepriklausomybės metai – labai niūrus ir skurdus mūsų visuomenės ir kultūros laikotarpis. Esu tikras, kad mano kartos tautiečiai puikiai jį prisimena. Šalis be ateities ir be skaidrių vizijų. Išdraskyta kultūra ir žmonių vertybės. Nuolatos visko trūko.
1991 metais, pirmą kartą išgirdęs metalo muzikos grupę „Metallica“, labai susidomėjau šiuo muzikos stiliumi, pradėjau kūrybinį roko, metalo muzikos atlikėjo ir gitaristo kelią. 1992 m. pirmoji mano oficiali tokio žanro grupė buvo „Prosecutor“ iš Raudondvario. Apie šią grupę rašė čekiškame žurnale „Metal Hammer“, vietiniuose žurnaluose. Buvome paminėti kaip progresyvi jauna sunkiojo metalo grupė iš Lietuvos, siekianti užkariauti bendraamžių širdis gitaros ir skaidraus vokalo partijomis. Esame dalyvavę įvairiausiuose didžiausiuose to meto Lietuvos metalo muzikos grupių festivaliuose, kitokiuose renginiuose Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Marijampolės, Vilniaus miestuose.
Kitokios patirties vėliau įgijau roko grupėje „F.A.K.S“ iš Kauno (grupės lyderiai, įkūrėjai Ričardas Ramaška ir Vladimiras Boreika). Grupė sieja savo praeitį su nepriklausomybės atgimimo laikotarpiu. Ji siekė kovoti su tuomete sistema, skelbė atgimstančio jaunimo revoliuciją, 1997 metų albume „Nesąmoningi norai“ propagavo ne tik gyvenimo laisvėje, bet ir sielos atgimimo idėją. Grupė yra dalyvavusi įvairiuose Lietuvos miestų festivaliuose ir renginiuose, pvz., „Roko Marsas“, „Kauno dienos“, „Žemės diena“ ir t. t.
2001 m. integravausi į roko, metalo muzikos grupę „Quest Rising“ (grupės lyderis ir įkūrėjas Benas Ulevičius). Pagrindinė šios grupės muzikinė idėja buvo atgimimo ir nepriklausomybės laikotarpiu labiau suvienyti tikėjimu Lietuvos krikščioniškąjį jaunimą. Iš pradžių kritikai į tokią idėją žvelgė labai skeptiškai. Mat tuo metu manyta, esą rokas negali būti atkeliavęs „iš Dievo“.
Grupė vėliau išleido tris albumus. Sulaukėme puikaus kritikų įvertinimo. Teko dalyvauti žymiausiuose to meto festivaliuose „Sielos“, „Lietuvos eucharistinis judėjimas“, tarptautiniame roko festivalyje „Atbudimas“ ir t. t.
Jau gyvendamas užsienyje susipažinau su muzikantais bendroje airių ir vokiečių skaitmeninių vaizdo diskų, kompaktinių plokštelių leidybos įmonėje. Įkūrėme grandžo stiliaus grupę pavadinimu „Sonic Fuse“. Apie mūsų sudėtį ir mano integravimąsi į grupę rašė vietiniai miesto laikraščiai. Koncertavome vietiniuose klubuose, baruose. Vienas iš sėkmingiausių mūsų pasirodymų įvyko įžymiajame Dublino roko ir metalo muzikos bare „Fibber Magees“, kur kažkada savo karjerą pradėjo legendinė grupė „U2“. Grupėje groja airių muzikantai Ian Manners, Shay Redmond, Gerard Martin.
Vėliau, po kelerių metų pertraukos, aš ir vokalistas Larry Trounce įkūrėme grupę „The Mile“. Ilgainiui prie mūsų prisijungė Ian Manners ir bosine gitara grojantis Ciaran Melia.
Ar Jūsų širdžiai artima tik roko, metalo muzika?
Ne tik. Mėgstu viską, kas yra kokybiškai ir profesionaliai atlikta. Tai gali būti bet kuris muzikos žanras. Pastaruoju metu labai daug klausausi instrumentinės muzikos, juolab kad dabar užsiimu soline veikla.
Mano muzikiniam skoniui įtakos turėjo progresyviojo roko ir metalo muzikos, džiazo, bliuzo, kiti stiliai. Taip pat gitaros virtuozai Joe Satriani, Frank Gambale, John Petrucci ir t. t. Didelę įtaką padarė ir vietiniai roko ir bliuzo gitaros virtuozai Simon McBride ir Jimmy Smith.
Mielai pasiklausau ir klasikinės muzikos.
Kaip jaučiatės savo aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją?
Tarp kolegų jaučiuosi visai neblogai, esame ir geri draugai. Pagarba bendraujant yra svarbiausia.
Pasaulinė muzikos rinka šiuo metu yra pilna visokių žanrų atlikėjų. Konkurencija tikriausiai visada buvo ir bus, nors, mano nuomone, meno pasaulyje to neturėtų būti. Juk menas meną įkvepia, o ne konkuruoja tarpusavyje kaip reklaminiai plakatai stenduose.
Kaip propaguojate savo kūrybą?
Jūs tikriausiai sutiksite, kad menininko kelias nėra toks gražus, kokį televizija ar spauda jį pateikia. Propaguoti savo kūrybą – tai bet kurio menininko tikslas. Neseniai pradėjau kelti savo kūrinius į internetą. Dabar tėra toks kelias atkeliauti į klausytojų širdis. Mano atliekamos muzikos žanras nėra populiarioji muzika, bet labai tikiuosi, kad pamažu atsiras vis daugiau jos klausytojų. Menininkams reikia išmanyti muzikos verslą, jo subtilybes, tačiau tai padaryti jiems yra sudėtinga dėl kūrybinio užimtumo, nuolatinio savęs tobulinimo. Vis dėlto jie privalo žinoti, kas ir kaip veikia muzikos industrijoje.
Ar domitės Lietuvos muzikos naujienomis?
Taip, žinoma. Galbūt ne taip, kaip anksčiau, bet visada smagu įvertinti naujuosius talentus. Man labai patiko solistės Justinos Budaitės pasirodymas „Lietuvos balse“.
Jaunieji talentai gerai mokosi iš savo mokytojų, bet aš esu senosios mokyklos muzikantas. Manau, kad kiekvienam artistui muzika visų pirma turi subręsti sieloje, širdyje ir per prasmingų garsų paieškas ji gimsta konkrečiais darbais.
Puikiai žinoma, kad muzikantai labai užsiėmę žmonės, bet vis dėlto ką veikiate laisvalaikiu?
Laisvalaikiu domiuosi mokslo atradimais, dokumentiniais, istoriniais, faktais ir argumentais grįstais filmais, taip pat architektūra, fotografija. Pastaruoju metu galbūt kiek mažiau laiko skiriu teatrui. Vis dėlto ir laisvalaikiu nenutolstu nuo muzikos: domiuosi muzikos pasauliu, atitinkama literatūra, atlikėjais ir t. t.
Jei būtų galimybė atsukti laiką, ar savo gyvenime ką nors keistumėte?
Manau, kad turbūt kiekvienas apie tai susimąstome. Bet ar verta ką nors keisti? Kas įvyko, tas įvyko. Žinoma, man norėtųsi, kad kai kurie man brangūs žmonės neišeitų iš draugystės rato. Juk tai įmanoma, bet ne visi tai suvokia. Aš visada esu atviras visoms alternatyvoms, taip pat pokalbiams, diskusijoms, o labiausiai – tikrai, laiko išbandytai draugystei.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Nuoširdžiai linkiu jums ieškoti geriausių sprendimų ir alternatyvų gyvenime. Jos tikrai egzistuoja. Jei nesate laimingas – tapkite toks, juk gyvenime reikia viską išmėginti. Mylėkite savo artimuosius, brolius ir seseris, nors galbūt dabar ir nesutariate, nes nieko nėra geriau už šeimą. Gerbkite savo atlikėjus, šie atsidėkos jums tuo pačiu, nes jie tai daro iš širdies. Būkite įkvėpti muzikos, meno, kino, teatro ir daug kitų nuostabių mus visus supančių vertybių. Mylėkite ir tausokite gamtą, nes tai – visų mūsų namai.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
Kalbino pilietė reporterė Greta Kondrataitė
Nuotraukos iš asmeninio M. Pašvensko archyvo