Rita Lamsargytė-Mockė – labdaros organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“, renkančios aukas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, įkūrėja. Šis pokalbis – atviras pasakojimas apie gyvenimą Airijoje ir meilę Lietuvai, skaudžią patirtį susidūrus su mylimų žmonių ligomis, labdaringą veiklą ir kaip asmeninis noras pagelbėti sergantiems vaikams peraugo į labdaros organizaciją, telkiančią Airijos lietuvius dėl bendro ir prasmingo tikslo.
Esate viena iš pelno nesiekiančios organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“ įkūrėjų. Papasakokite apie šią organizaciją. Kaip kilo mintis ją įkurti?
Organizaciją „Airijos lietuviams rūpi“ įkūrėme daugiau nei prieš metus. 2012 metais viena iš mano geriausių draugių susirgo vėžiu. Stebėjau jos kovą su liga iš labai arti. Deja, ji ją pralaimėjo… Šis įvykis apvertė visą mano suvokimą apie gyvenimo prasmę, laimę. Niekada nebuvau abejinga svetimam skausmui, o nuo tada pradėjau asmeniškai aukoti vaikams. Nebūtinai sergantiems vėžiu, bet ir apskritai tiems, kuriems reikia paramos.
Po metų mano sūnus susirgo cukriniu diabetu. Tai buvo dar vienas be galo stiprus gyvenimo smūgis. Pradžia buvo labai sunki, kol susitaikėme, kad jis serga. Ieškojau informacijos apie šią ligą, apie jos gydymą. Taip ir pradėjau stebėti „Mamų unijos“ veiklą. Daug žmonių net negali žiūrėti sergančių vėžiu vaikų nuotraukų, nekalbant apie tai, kad nueitų ir juos aplankytų. O aš pagalvojau: „Jei dešimt negali, vienas turi galėti.“ Iš pradžių asmeniškai nupirkdavau sauskelnių – nusiųsdavau. Sužinojusi, kad renkami pinigėliai gydymui, – paaukodavau.
2014 metais išgirdau, jog Vilniaus vaikų onkohematologijos skyriuje vyksta Kaziuko mugė. Vaikai, būdami ligoninėje, daro darbelius, o paskui, viešos mugės metu, žmonės nusiperka šiuos dirbinius. Pinigai keliauja vaikams į taupykles. Toje mugėje dalyvauti negalėjau, nes jau gyvenau Airijoje, todėl susisiekiau su skyriumi ir paklausiau, kaip galėčiau įsigyti tų darbelių. Sužinojau, jog kai baigsis mugė, galėsiu įsigyti darbelių, kurie nebus nupirkti. Įsigijau visus tąkart likusius darbelius. Nustatytų kainų už juos nėra – pervedžiau sumą, kurią galėjau sau leisti.
Dubline tuo metu vyko Velykų mugė. Darbelių turėjau apie 30–40. Tada pamąsčiau: kodėl negalėčiau jų perparduoti čia, Airijos lietuviams? Tada nusiųsčiau dar daugiau pinigėlių vaikams. Kreipiausi į organizatorius ir paklausiau, ar galėčiau, mat tuo metu oficialios organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“ dar nebuvo – buvau aš, tiesiog Rita. Jie mielai sutiko. Tąsyk surinkau papildomus 290 eurų.
Po šios Velykų mugės draugės ėmė manęs klausinėti apie paramą vaikams. Pradėjome kartu pirkti sauskelnes, kitas higienines priemones ir siųsti sergantiems vaikams. Tada kilo mintis, jog galime suorganizuoti labdaros vakarienę.
Ar labdaros vakarienė ir buvo pirmasis oficialus „Airijos lietuviams rūpi“ renginys?
Taip. Mes nemanėme, kad tai bus didelis renginys, nes mes ne renginių organizatorės. Dirbau viešbutyje, todėl pagalvojau, jog susitarsiu dėl salės ir maisto. Ateis apie 30 žmonių, ir bus labai puiku. Tačiau entuziastingų žmonių buvo labai daug, todėl galiausiai supratome, kad reikės ir renginio vedėjo, muzikantų, programos. Pamąstėme ir apie ateitį. Jei žmonėms patiks, tai gali tapti tradicija. Į pirmąją vakarienę susirinko 120 žmonių. Tada surinkome apie 4400 eurų.
Žmonės labai palaikė, todėl vis galvojome, ką dar galėtume nuveikti dėl vaikų gerovės. Organizavome kibinų kepimo savaitgalius, dalyvavome įvairiose mugėse. Iki šiol sulaukiame labai didelio palaikymo, todėl nebegalėčiau trauktis ir nuvilti žmonių, nes jie pasitiki. Tai būtų nepagarba tiek sau, tiek kitiems.
Kodėl pagalbos vaikams tema Jums yra aktuali?
Kaip jau minėjau, mano sūnus serga diabetu. Pradžioje buvo tikrai sunku, o dabar aš džiaugiuosi, kad mes galime ligą kontroliuoti. Todėl bandau padėti tiems, kuriems yra sunkiau. Tokia diagnozė kaip vėžys… Mes galime tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, ką jaučia pats vaikas.
Prieš Matuko ligą aš labai daug dirbdavau. Susirgus jam, aš privalėjau mažinti darbo krūvį, nes turėjau būti su vaiku. Atsirado daugiau laisvo laiko namuose, o aš esu iš tų moterų, kurioms reikia papildomos veiklos, kad realizuotų save. Matyt, taip man buvo skirta.
Gyvenate Airijoje, tačiau paramą teikiate Lietuvoje, o ne Airijoje sergantiems vaikams. Kodėl?
Kadangi teko susidurti su draugės ir sūnaus ligomis gyvenant Airijoje, žinau, jog čia finansinė parama sergančiajam nėra būtina, nes viską kompensuoja valstybė. Gydymas nemokamas, skiriama dienpinigių, netgi užmokama už benziną, kurį išnaudoji važiuodamas į ligoninę. Lietuvoje taip nėra, todėl tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl pagalbą teikiame sergantiems vaikams Lietuvoje. Ir, be abejo, esu lietuvė, todėl jaučiu ryšį su Lietuva.
Vienas pavyzdys: neseniai sergančiai mergaitei pirkome vaistų. Šie vaistai Lietuvoje yra kompensuojami, tačiau tuo metu jų nebuvo šalyje (dėl šių vaistų kompensacijos Lietuvoje šiuo metu vyksta diskusijos). Mergaitei vaistų reikėjo nedelsiant. Mes užsakėme tuos vaistus, ir kitą dieną jie jau buvo vienoje Lietuvos vaistinių. Vaistų kaina Lietuvoje – 350 eurų mėnesiui. Airijoje už juos sumokėjome 193 eurus. Lietuvių šeimai tokia suma yra tikrai didelė. Todėl, kiek galime, stengiamės padėti. Tuo labiau kad pirkdami Airijoje mes netgi sutaupėme.
Ar galėtume teigti, jog esate altruistiškas žmogus?
Taip. Aš labai stengiuosi tai įdiegti ir savo vaikams. Mano vyresnysis sūnus tokio amžiaus, jog apie labdarą dar nelabai ir mąsto. Tačiau jis mane labai palaiko organizuojant visus renginius. Didelio palaikymo sulaukiu iš vyro, taip pat iš draugių Vilmos ir Astos. Kartu su jomis ir organizuojame visus renginius.
Palikime „Airijos lietuviams rūpi“ nuošalėje ir pakalbėkime apie Jus pačią. Kodėl atvykote į Airiją?
Ketverius su puse metų man teko gyventi Vokietijoje. Ir sakiau sau, jog niekada daugiau neišvažiuosiu iš Lietuvos, nes buvau be galo jos pasiilgusi. Tačiau susidarė tokia situacija, kad mano būsimasis vyras tada gyveno Airijoje. Bendravome per atstumą, bet tai buvo sudėtinga.
Daug žmonių į Airiją atvažiuoja dėl pinigų. Mano priežastis buvo meilė. Todėl dabar niekada nebesakau „niekada“.
Kokios lietuviškos tradicijos Jums artimos? Kurias iš jų puoselėjate?
Pirmiausia – lietuvių kalba. Namuose kalbame tik lietuviškai. Niekada nesuprasiu, kaip lietuvė mama su savo vaiku gali kalbėti angliškai… Žinoma, tai kiekvieno pasirinkimas, bet aš tokio pasirinkimo nesuprantu.
Aišku, švenčiame šventes lietuviškai. Pavyzdžiui, airiai Kūčių vakarą eina į kavines, o mes tą vakarą praleidžiame namuose su 12 patiekalų. Per Velykas dažome kiaušinius. Lapkričio 1-ąją vaikai nori švęsti Heloviną, tai tenka prie jų šiek tiek prisiderinti. Bet man tą dieną svarbūs prisiminimai ir ramybė.
Paminime ir tautines šventes: Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną. Sekame, kas vyksta Lietuvoje. Kasdien paskaitinėjame naujienas. Vyrui lietuviškos žinios – šventas reikalas. Domimės Lietuvos aktualijomis.
Aš esu prisijungusi prie Airijos lietuvių bėgikų klubo. Dauguma narių – jauni, energingi vyrukai. Jie labai palaiko lietuvybę. Trispalvė visuose bėgimuose neatsiejamas atributas. Jei būčiau neišvažiavusi iš Lietuvos, tikrai nežinočiau, ką reiškia meilė Tėvynei.
Papasakokite apie savo ateities planus. Galbūt jau turite minčių ateities projektams?
Labai norėčiau, jog žmonės ir toliau aukotų, o mes jų nenuviltume. Išlaikytume tą įdirbį, kurį jau pasiekėme. Būtų labai puiku, jei pradėtume bendrauti ir su airiais. Kiek domėjausi, jie yra daugiausia aukojanti tauta visoje Europoje. Dar vienas planas – bendradarbiauti su Dublino „4 vėjų“ lituanistine mokykla. Planavome organizuoti piešinių konkursą, už juos surinktos lėšos taip pat keliautų į sergančių vaikų taupykles.
Iki gruodžio 6 d. „Ozo“ prekybos centre Vilniuje vyko fotografijos paroda „Mylimos ir mylinčios“. Nuotraukose – mamos, kurių vaikai serga vėžiu. Turiu mintį šiemet atsivežti šią parodą į Airiją.
Taip pat tikiuosi, jog tradiciškai organizuosime krepšinio turnyrą, labdaros vakarienę, kibinų savaitgalius, dalyvausime mugėse.
Kokių patarimų galėtumėte duoti žmonėms, kurie taip pat nori organizuoti labdaringus renginius, užsiimti labdaringa veikla?
Vien noro tikriausiai neužtenka… Reikia įgyti žmonių pasitikėjimą ir stengtis jį išlaikyti.
Dėkoju už pokalbį.
Rut Javič
Nuotraukos Vidos Gaulės ir iš organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“ archyvo
