Valentino diena kiekvieną mūsų priverčia nusišypsoti, nes tai teigiamas emocijas kelianti diena, kai prisimename savo pirmąją meilę – kas darželio draugą Juozuką, su kuriuo buvo labai smagu žaisti, o kas paralelinėje klasėje besimokiusią Moniką, iš kurios taip ir nesulaukta dėmesio.
Vėjuotą vasario 21 dienos, šeštadienio, vakarą į Dublino centre esančią salę rinkosi ne tik įsimylėjėliai, bet ir poezijos gerbėjai. Čia Airijos sostinės lietuvių prieš penkerius metus suburta „Lyrikos vakarų“ grupė surengė meilės dienai skirtą poezijos vakarą „Kai ateina meilė“.
„Lyrikos vakarai“ – tai poezijos vakarai, skirti ne tik rašantiesiems eiles, bet ir jas dainuojantiesiems. Vakaro tema buvo siekiama atskleisti, kaip žmonės supranta meilę skirtingais amžiaus tarpsniais – nuo vaikų iki senjorų. Visi jie dalijosi patirtimi. Tai buvo nuoširdi, nesuvaidinta dviejų žmonių išpažintis auditorijai. Meilės rūšių gali būti labai daug ir įvairių, tačiau pati nuoširdžiausia ir tyriausia visada yra pirmoji meilė.
Renginio pradžioje mažieji talentai pademonstravo savo gebėjimus groti pianinu ir dainuoti, dalijosi vaikiškomis mintimis apie tėčio ir mamos meilę. Mišrioji jaunuolių pora – lietuvė ir lenkas – papasakojo pirmosios meilės istoriją, o pabaigoje jaunuolis nepabūgo meilės žodžių ištarti lietuviškai – savo mylimosios gimtąja kalba – ir ją karštai pabučiuoti. Tai yra puikus įrodymas, kad žmogus dėl mylimojo gali kalnus nuversti.
Visai priešingą, aistringą lyg besiveržiantis ugnikalnis meilę pademonstravo du drąsūs, savimi pasitikintys žmonės, kurie nevengia vienas kito patraukti per dantį. Improvizacijoje nevengta pikantiškų detalių, privertusių ne vieną raudonuoti. O desertui – jau subalansuota, užgrūdinta, gyvenimo patikrinta meilė, nuo kurios dvelkia ramybė ir šiluma. Šis jausmas apima grįžus į tėvų namus, kuriuose randame užuovėją. Taip pasijutau ir aš, stebėdama du garbaus amžiaus sulaukusius žmones, su humoru tariančius žodžius apie jausmus vienas kitam. Deklamuojamas eiles keisdavo dainos ir muzika – vakaro svečiai klausėsi Nojaus, Raimondos Masiulytės ir Jono Kriauklio atliekamų melodijų.
Nustebino mažųjų pakantumas – jie nekeldami triukšmo rado sau veiklos: kas suposi ant arkliuko, kas žaidė su mažuoju broliuku ar saugiai sėdėjo ant mamos kelių. Net pats mažiausias žiūrovas, kelių mėnesių kūdikis (kurio pastebėti buvo tiesiog neįmanoma), ramiai miegojo mamos glėbyje, tarsi klausydamasis romantiškų melodijų.
Vakaras praėjo sklandžiai. „Lyrikos vakarų“ grupės narės buvo puikiai pasiruošusios ir kompetentingai atliko savo darbą. Norisi padėkoti joms, nes be jų šie poezijos vakarai nebūtų pradėję gyvuoti.
Vakarą užbaigė dvasinga Rasos Raižienės, Airijos lietuvių bendruomenės Dublino skyriaus pirmininkės, padėka visiems susirinkusiems ir simbolinė dovanėlė – raudona rožė – kiekvienam, prisidėjusiam prie šios gražios šventės. Visi dalyviai buvo pakviesti prie čia pat paruošto vaišių stalo pratęsti meilės dienai skirto vakaro. Gausus būrys susirinkusiųjų aktyviai diskutavo ir dalijosi įspūdžiais.
Būsiu atvira, tikrai nesitikėjau, kad poezijos vakarą išvysiu pilną salę žiūrovų, tačiau geresnio įrodymo, jog šis renginys traukia žmones, nė nereikia. O pasakyti kuo − visai nesunku. Savo tikrumu ir nesuvaidintomis emocijomis, nes čia viskas vyksta iš širdies. Sėdėti salėje su pusšimčiu žmonių ir jausti ore tvyrantį jaukumą tikrai nėra dažnas atvejis. Viskas priklauso nuo aplinkos ir to, kaip mes patys tą aplinką sukuriame.
Karolina Rimkutė
Nuotraukų autorė Renata Dapšytė