Scena Jungtinėje Karalystėje dvidešimtmetį gyvenančiai Laurynai Šablevičiūtei reikalinga tarsi oras. Meilė, būtis ir muzika jai yra neatsiejamos sąvokos. Tai puikiai jaučia klausytojai, kurie renkasi į lietuvės koncertus, muzikantai, kurie kviečia talentingąją pianistę jiems akompanuoti, ir universitetų, akademijų vadovai, kurie patiki jai ugdyti jaunąją muzikantų kartą.
„Jim Ross Photography“ nuotr.
„Jim Ross Photography“ nuotr.
Muzikali šeima
Muzika L. Šablevičiūtės gyvenime visada užėmė ypatingą vietą. Ji mano polinkį muzikuoti, būti scenoje, bendrauti su publika paveldėjusi iš tėčio. A. a. Vaclovas Šablevičius buvo profesionalus smuikininkas, dėstė Kėdainių muzikos mokykloje. Išleido šimtus mokinių, žavėjo kėdainiškius savo entuziazmu propaguoti muziką, drožė smuikus, dirigavo chorams, orkestrams, kūrė muziką.
Vis dėlto bene didžiausią įtaką renkantis pianistės kelią Laurynai padarė devyneriais metais vyresnis brolis Edvinas, dar vaikystėje paskatinęs ją mokytis groti ne smuiku, o fortepijonu. Juk taip nuostabiai skambėtų smuiko ir fortepijono duetas. Jis pats pasekė tėčio pėdomis – pasirinko smuikininko profesiją ir iki šiol dėsto Kėdainių muzikos mokykloje. Be to, rašo įvairaus žanro muziką – nuo dainų, džiazo improvizacijų iki šiuolaikinės klasikinės muzikos. Ir Laurynos mama, ir kiti trys broliai yra muzikalūs žmonės.
Būdama septynerių L. Šablevičiūtė pradėjo mokytis Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Gyveno internate, skirtame šios įstaigos ugdytiniams iš kitų miestų. „Galbūt daugumai tai gali sukelti nuostabą ar gailestį – kaip mane, tokią mažą, tėvai galėjo išleisti į internatą? Tačiau iš tiesų pati labai norėjau važiuoti ten mokytis, būti arčiau savo brolio Edvino, kuris tuo metu studijavo Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Man tada niekas nebuvo baisu“, – tvirtina pašnekovė, kuri nuo pat vaikystės žinojo, kad jos profesija bus susijusi su muzika.
Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, Lauryna su dideliu dėkingumu kalba apie savo fortepijono mokytoją Jūratę Karosaitę, kuri ne tik buvo puiki pedagogė, bet ir tarsi atstojo mamą: „Prisiminus jos neišsenkančią energiją, meilę, rūpinimąsi manimi akys iki šiol prisipildo ašarų. Esu jai be galo dėkinga.“
Neplanuotas gyvenimo posūkis
Į Jungtinę Karalystę Laurynos gyvenimo kelias pasisuko neplanuotai. 1998-ųjų pavasarį, bebaigiant bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Koncertmeisterio katedros dėstytoja Irena Uss-Armonienė pasiūlė merginai užpildyti prašymą gauti pianisto koncertmeisterio stipendiją (darbą) tuometėje Karališkojoje Škotijos muzikos ir dramos akademijoje (dabar – Karališkoji Škotijos konservatorija) Glazge. Šis dėstytojos, su kuria šiltas bendravimas nenutrūksta iki šiol, paskatinimas turėjo didžiulę reikšmę L. Šablevičiūtės karjerai, gyvenimui.
„Man visuomet patiko bendradarbiauti su instrumentalistais, dainininkais. Be to, buvau ką tik laimėjusi pirmąją vietą akompanimento konkurse su Judita Leitaite. Taigi su dėstytoja nusprendėme, jog nauja patirtis man bus tik į naudą. Tuo metu angliškai beveik nekalbėjau, tad noras pramokti šią kalbą taip pat buvo vienas iš motyvų pasinaudoti atsiradusia galimybe“, – pasakoja Lauryna. Vos per porą dienų ji užpildė prašymą, su dainininke Natalija Katiliene įrašė keletą dainų ir viską išsiuntė. Po kiek laiko gavo atsakymą, kad yra priimta.
Tais pačiais metais Lauryna pradėjo dirbti pianiste koncertmeistere Karališkojoje Škotijos muzikos ir dramos akademijoje. Nors darbas buvo mielas širdžiai, ji ilgėjosi solo repertuaro. Gavusi stipendiją įstojo ten pat mokytis magistrantūroje pas pasaulyje pripažintą pianistą profesorių Fali Pavri. Po dvejų metų studijų ji tęsė pianistės koncertmeisterės darbą akademijoje ir įvairiose kitose institucijose. Mokė vaikus fortepijono meno. Dažnai sulaukdavo prašymų akompanuoti universitetuose studentų perklausose, egzaminuose, įvairiuose koncertuose.
„Baigusi magistrantūrą stengiausi siekti solinės karjeros – koncertuodavau, kur tik atsirasdavo galimybė. Taip susipažindavau su vis naujais žmonėmis. Jie rekomenduodavo mane kitiems. Tokiu būdu kalbos apie mane plito tarp muzikantų, gaudavau vis daugiau pasiūlymų koncertuoti. Karjera pradėjo vystytis sparčiau“, – pasakoja Lauryna. Taip ji buvo supažindinta su garsia škotų smuikininke Nicola Benedetti. Juodvi ne kartą drauge koncertavo.
Glazge L. Šablevičiūtė ne tik pradėjo savo muzikinę karjerą, bet ir surado antrąją pusę. Su dabartiniu vyru Stephenu Davismoonu susipažino dirbdami tuometėje Karališkojoje Škotijos muzikos ir dramos akademijoje. Viskas vyko itin greitai – po keturių mėnesių nuo pažinties airių ir anglų kraujo turintis vyras lietuvaitei pasipiršo. Dabar juodu skaičiuoja aštuonioliktus santuokos metus. Stepheno karjera taip pat klostosi puikiai: jis yra žymus šiuolaikinės klasikinės muzikos kompozitorius, Liverpulio Hope universiteto profesorius ir dešinioji dekano ranka.
Nauja pradžia
Į Angliją, Mančesterį, Lauryna su šeima persikėlė 2011-aisiais, vyrui gavus čia darbą. „Pradžia nebuvo lengva, – prisipažįsta. – Čia nepažinojau nė vieno muzikanto, taigi, galima sakyti, karjerą teko pradėti iš naujo.“ Gavusi pianistės koncertmeisterės ir fortepijono dėstytojos darbą Salfordo universitete, pamažu ėmė priprasti prie naujo miesto, naujo darbo ir ryžtas stotis ant kojų vėl atsirado.
2014-aisiais Lauryna tapo pianiste koncertmeistere Šiaurės karališkajame muzikos koledže Mančesteryje. Tai jai plačiai atvėrė duris į muzikinį šio Anglijos miesto gyvenimą, suteikė daug naujų galimybių, suvedė su įdomiais muzikantais.
Be pianistės koncertmeisterės darbo minėtame koledže, lietuvė taip pat moko vaikus fortepijono meno šeštadieninėje vaikų akademijoje, kuri rengiama toje pačioje aukštojoje mokykloje, dėsto magistrantams Šefildo universitete, dirba pianiste koncertmeistere Salfordo universitete, per egzaminus ir perklausas kviečiama dirbti Mančesterio bei Hadersfildo universitetuose. Nors šie darbai suteikia Laurynai daug džiaugsmo, tačiau ji sako, kad be koncertinės veiklos nejaustų pilnatvės. „Man to reikia kaip oro. Jaučiuosi be galo laiminga, kad galiu toliau groti ir koncertuoti“, – teigia ji.
Lietuvei teko koncertuoti su žymiais Didžiosios Britanijos ir kitų šalių muzikos atlikėjais, BBC filharmonijos muzikantais, prisidėti prie išskirtinių projektų, surengti nemažai solinių koncertų Glazge bei Edinburge. Apsigyvenusi Anglijoje ji itin stengiasi vystyti savo solinę karjerą.
Padeda atrasti negirdėtą muziką
L. Šablevičiūtė atlieka įvairaus žanro muziką. Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį daugiausia dėmesio skiria šiuolaikinei klasikinei muzikai ir pamirštų ar nežinomų pasaulio kompozitorių kūrybai. Pavyzdžiui, 2017-aisiais įrašė mažai kam žinomo škotų kompozitoriaus Cecilio Coleso, žuvusio per Pirmąjį pasaulinį karą, parašytą visą fortepijoninę muziką. Iki tol ji niekada nebuvo įrašyta ar atliekama. Lietuvė viliasi, kad plokštelė bus išleista šių metų pabaigoje.
Lauryna džiaugiasi, kad atsiranda nemažai kompozitorių, norinčių jai parašyti kūrinius. Vieni jų – profesionalai, kiti – studentai. „Kai kurių muzika užkabina vidinę stygą, kai kurių ne, bet aš visada prisimenu savo profesorės Birutės Vainiūnaitės frazę: „Kiekvienas parašytas kūrinys turi teisę būti bent kartą išgirstas.“ Tai tapo mano moto – visi kūriniai verti mano visiško atsidavimo ir nuoširdaus atlikimo“, – sako pašnekovė.
Paklausta, ką jai reiškia muzika, Lauryna susimąsto. „Tai paprastas ir kartu sudėtingas klausimas… Ką reiškia meilė? Ką reiškia būtis? Muzika savo svarba man prilygsta joms. Nebeatsimenu, kada mano kasdienybėje nebuvo muzikos, kaip ir neatsimenu dienos, kai nejaučiau meilės… Tai mano inkaras, neleidžiantis pasimesti kartais labai audringoje gyvenimo jūroje“, – kalba pianistė.
Kaip vieną iš savo siekių Lauryna įvardija nepasidavimą nereikalingai įtakai, susitelkimą į tai, kas yra tikra ir svarbu, nesiblaškant kaip plaštakei. Pasak jos, šiais laikais tai yra didelė ambicija – tam pasiekti reikia labai daug pastangų.
L. Šablevičiūtė atskleidžia ir konkrečius šiemet išsikeltus tikslus: „Norėčiau užbaigti Pirmojo pasaulinio karo muzikos įrašo projektą, išleisti Cecilio Coleso fortepijoninės muzikos plokštelę, sugroti ne vieną koncertą, po daugybės metų vėl koncertuoti Lietuvoje, įkvėpti bent vieną kompozitorių parašyti man kūrinį ir įkvėpti bent vieną vaiką tęsti muzikavimą. Jei visi šie norai šiemet išsipildys, būsiu be galo laiminga.“
Gyvena galimybių pasaulyje
Ką pianistai ir ji pati laiko karjeros viršūne? Prieš atsakydama į šį klausimą Lauryna papasakoja apie žmogų, pakeitusį jos požiūrį į muziką ir gyvenimą. Tai Benjaminas Zanderis – žymus anglų dirigentas, gyvenantis ir dirbantis Amerikoje. 2016-aisiais kaip pianistė ji buvo pakviesta dalyvauti Londono meistriškumo kursuose. Juose susipažino su Benjamino filosofija, kurią jis skleidžia visame pasaulyje. Jo knygą „Galimybės menas“ („The Art of Possibility“), pasak pašnekovės, pravartu perskaityti visiems būsimiems ir esamiems muzikantams.
Remiantis B. Zanderio filosofija, yra du pasauliai. Vienas – tas, kuriame gyvename. Jo didelę dalį sudaro spiralės, kuriomis tai kylame aukštyn – į sėkmę, tai leidžiamės greitu tempu žemyn – į nesėkmę. Tai pasaulis, kuriame lyginame save su kitais, savo pasiekimus – su kitų pasiekimais, taip augindami savyje pavydą, norą konkuruoti, lipti kitiems per galvas. Pakilus į to pasaulio viršūnę vienintelis tolesnis kelias yra žemyn. Kritimas kelia pyktį, pavydą, visais būdais vėl bandome kartis į viršūnę.
Kitas pasaulis, pasak B. Zanderio, yra galimybių pasaulis. Ta pati spiralė ne kyla aukštyn ar leidžiasi žemyn, o tiesiasi į šonus. Čia nėra viršūnės ir bedugnės. Viskas, ką darome, atveria mums naujas galimybes.
Lauryna sako, kad B. Zanderis pakeitė jos suvokimą, kas yra karjeros viršūnė. „Anksčiau atrodė, kad būti karjeros viršūnėje reiškia groti su įžymiais muzikantais, būti kviečiamai koncertuoti didelėse salėse, girdėti nesibaigiančias ovacijas, kreivoti parašus gerbėjams. Žinoma, nėra nieko blogo to norėti. Bėda ta, kad reikia būti pasiruošus kristi žemyn. Nedaug kas sugeba išlikti karjeros viršūnėje visą gyvenimą“, – sako pašnekovė.
Lietuvė dirba su B. Zanderiu jau trejus metus ir yra jo filosofijos sekėja nuo pat pirmos jų susitikimo dienos. „Sąmoningai pasirinkau gyventi „galimybių pasaulyje“, kuriame nebelieka jokių karjeros viršūnių. Aš tikiu, kad muzikoje didžiausias pasiekimas yra paliesti žmonių sielas, nesvarbu, kokioje salėje groji“, – įsitikinusi atlikėja.
Kokios savybės svarbios norint rinktis muzikanto gyvenimą? Atsakydama į šį klausimą Lauryna prisimena, kaip fortepijono mokytoja Jūratė Karosaitė ją palygino su drugeliu, skrendančiu į ugnį: nors jis žino, kad nudegs, bet vis tiek veržiasi į ją. „Reikia didžiulio noro ir drąsos būti scenoje. Turi būti pasiruošęs atverti savo sielą nepaisydamas rezultatų. Saugiu grojimu ilgai publikos neapgausi – žmonėms reikia justi atlikėją scenoje. Muzikavimas viešumoje – tai kaip stebima atvira širdies operacija“, – lygina pianistė.
Jaučiasi milijoniere
Pasak Laurynos, muzikanto gyvenimas daug priklauso nuo jo asmenybės, darbo ir gebėjimo būti laimingam. „Nėra vienos taisyklės, kaip gyventi muzikanto gyvenimą. Pažįstu daugybę atlikėjų, kurie dirba daug, bet pasiekia mažai. Ir tokių, kuriems šypsosi sėkmė įdedant minimaliai pastangų. Kad ir kaip būtų, jeigu žmogui muzika yra gyvenimo būdas, ji jam teikia laimę. Mano pačios didžiausias turtas yra muzika ir nuostabūs vaikai. Kitų turtų būdama muzikante nesukaupiau, bet jaučiuosi milijoniere“, – atvirauja moteris, turinti septyniolikmetę dukrą Dorą ir šešiametį sūnų Lancą.
L. Šablevičiūtė žavi ne tik savo atsidavimu muzikai, šeimai, bet ir pomėgių, domėjimosi sričių įvairove. Bėgiojimas, joga, meditacija, knygų skaitymas, kvepalų iš natūralių eterinių aliejų, natūralių kūno kremų gamyba – šioms veikloms darbšti lietuvė stengiasi atrasti laiko savo įtemptoje dienotvarkėje. O domėjimasis žmogaus vidiniu pasauliu neseniai ją paskatino pradėti psichologinio konsultavimo studijas Berio koledže. Pasak Laurynos, Didžiojoje Britanijoje ši psichologinės pagalbos sritis yra labai populiari, veiksmingai pagerina žmonių psichologinę būseną.
Garsina Lietuvą
Nors užsienyje L. Šablevičiūtė praleido dvidešimt metų, jausmai gimtinei niekur nedingo. „Lietuva yra mano šalis, mano namai, į kuriuos mielai grįžčiau, jei atsirastų galimybė, – atvirauja. – Meilė jai niekada neišblėso. Džiaugiuosi, kad mano vaikai, vyras noriai skrenda į mano gimtinę ir jos pasiilgsta.“
Pianistė visais jai įmanomais būdais stengiasi garsinsi Lietuvos vardą. Ji aktyviai propaguoja gimtinės ir kitų Baltijos šalių muziką tiek savo koncertinėje, tiek pedagoginėje veikloje. „Visi buvę ir esami studentai yra prisilietę prie bent vieno lietuviško kūrinio. Mano magistrantės iš Kinijos groja Vainiūną, Šenderovą, Kutavičių, kitus Baltijos šalių kompozitorius. Aš joms padovanoju lietuvių kompozitorių kūrinių natas ir „prigrasinu“ savo gimtinėje garsinti lietuvišką muziką“, – šypsosi Lauryna. Ji taip pat stengiasi per metus sudaryti bent vieną koncertinę programą ir į ją įtraukti lietuvišką kūrinį.
Pažįstamus, draugus lietuvė kviečia apsilankyti jos nuostabaus grožio šalyje, ragina pasidomėti krašto kultūra. „Visi, kurie mane pažįsta, žino, kad didžiuojuosi vadindama save lietuve“, – tvirtina pašnekovė.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Laurynos asmeninio archyvo
