Nors aktorė Agnė Grudytė jau nebevaidina ją išgarsinusiame seriale „Naisių vasara“, tačiau vargu ar galima apie ją nepagalvoti prisimenant šį išskirtinį Lietuvos kūrėjų darbą. Per pastaruosius kelerius metus sukūrusi vaidmenis filme „Valentinas vienas“, lietuvių ir gruzinų bendrame seriale „Vyno kelias“, šiuo metu žavioji Agnė džiugina serialo „Inspektorius Mažylis“ žiūrovus ir kartu ruošiasi tęsti darbus ukrainiečių seriale. Džiugu, kad jos talentą ir nuoširdų darbą pastebi ir vertina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio prodiuseriai. Vis dėlto filmavimasis svetur – Gruzijoje, Ukrainoje – aktorei ne tik suteikė neįkainojamos patirties ir įspūdžių, bet ir padėjo įsitikinti, kad Lietuvoje ji jaučiasi laiminga ir nenorėtų įleisti šaknų niekur kitur. Be to, iš kitataučių girdėdama daugybę gražių atsiliepimų apie Lietuvą, aktorė susimąstė, ar mes, lietuviai, pakankamai save mylime, ar pakankamai vertiname tai, ką turime… Kviečiame skaityti šiltą ir nuoširdų optimizmo nestokojančios Agnės Grudytės interviu.
Estrados menas. Kuo Jus patraukė būtent ši specialybė? Kuo dar svarstėte tapti?
Vaikystėje norėjau būti ir kirpėja, ir dainininkė, ir mokytoja, ir pardavėja, ir aktorė. Dvyliktoje klasėje po šimtadienio šventės spektaklio apsisprendžiau, kad bandysiu laimę scenoje. Tada vidinis balsas man pakuždėjo, į kurią pusę reikia žengti (šypsosi – red. past.). Labai myliu Šiaulius, man čia gera gyventi, todėl net nesvarsčiau apie studijas Vilniuje ar Klaipėdoje. Stojimo paraiškos lape įrašiau tik vieną specialybę – estrados meną. Kodėl tik vieną? Nes gerai žinojau, ko noriu. Rizikavau. Ir man pavyko!
Tikriausiai nuo mažens buvote aktyvi ir smalsi, linkusi į meną?
Nuo mažens dainavau. Dešimt metų mokiausi Šiaulių „Juventos“ vidurinėje mokykloje (dabar – progimnazija), ten veiklos tikrai netrūko: grojau kanklėmis ir fortepijonu, dainavau mokyklos ansamblyje, užsiėmiau kitokia popamokine veikla.
Galbūt Jūsų meniniu išsilavinimu, turiningu laisvalaikiu itin rūpinosi tėvai?
Mūsų giminėje nėra aktorių ar profesionalių muzikantų, bet tėvai visada rūpinosi, kad mano laisvalaikis būtų turiningas. Nors užsiėmiau menine veikla, likdavo laiko ir lengvosios atletikos treniruotėms. Esu dėkinga savo tėvams, kad neturėjau laiko nieko neveikti. Taip pat jaučiu didelį dėkingumą lietuvių kalbos mokytojai A. Šeputienei – jos dėka pamėgau skaityti knygas. Tai labai svarbu, nes literatūra daro didelę įtaką žmogaus vidiniam ir išoriniam pasauliui.
Esate labai graži jauna moteris. Ar niekada nesvajojote apie modelio karjerą ar grožio konkursus?
Dėkoju už komplimentą, bet niekada nė sekundės nebuvau pagalvojusi apie dalyvavimą grožio konkurse. Manau, kad tai tiesiog ne man. O dėl modelio karjeros – mano fiziniai bruožai tikrai tam darbui netinka (šypsosi – red. past.).
Ką Jums dar, be patirties, suteikia Jūsų darbas?
Kiekvienas filmavimas praturtina. Dirbdama susitinku su labai įdomiomis, spalvingomis asmenybėmis. Su kai kuriais bendraujame ir pasibaigus filmavimo darbams ar visam projektui. Be to, filmuotis tenka įvairiausiose vietose, todėl galima sakyti, kad kartu plečiu ir savo geografijos žinias.
Papasakokite, kas Jums labiausiai įsiminė filmuojantis.
Įspūdžių labai daug ir įvairių, ypač iš kitų šalių – Gruzijos, Ukrainos. Jau vien buvimas kitoje šalyje suteikia įvairesnių spalvų darbui – kitokia kultūra, kita kalba, gamta, nebūdinga mūsų šaliai.
Filmavausi ukrainiečių televizijos seriale „Niuxach“. Jame buvau vienintelė lietuvė. Dirbant prie šio serialo reikėjo daugiau pasimokyti rusų kalbos. Po darbų net sapnuose kalbėdavau rusiškai… Vaidindama šiame seriale susipažinau su kaskadininkais, stebėjau, kaip jie šokinėja per automobilius (pačiai taip pat teko tai išbandyti). Pirmą kartą mačiau žmogų, šokantį pro penkto ar šešto namo aukšto langą (kaskadininkas, žinoma, krito ant dėžių). Šiai scenai ruoštasi maždaug šešias valandas (neskaičiuojant kaskadininko treniruočių), o filmavimas truko keliolika sekundžių. Filme ši scena trunka dvi ar tris sekundes. Dažnai žiūrovai net neįsivaizduoja, kiek žmonių prisideda, kad tų kelių sekundžių epizodas būtų įdomus, kokybiškas ir pasiektų ekranus.
Kaip Jus pastebėjo ukrainiečių serialo kūrėjai?
Yra portalas, kuriame pateiktos visų Baltijos šalių aktorių anketos (kad yra tokia mano anketa, nežinojau). Jame jie mane ir pastebėjo. Pasižiūrėję filmą „Valentinas vienas“ ir kitus darbus, prie kurių prisidėjau, parašė man laišką kviesdami atvykti į atranką. Nors pasakiau, kad nekalbu rusiškai, po kelių dienų gavau lėktuvo bilietus į Kijevą (šypsosi – red. past.).
Nekilo minčių vis tiek atsisakyti vykti?
Tiek prieš gaunant bilietus, tiek prieš skrendant buvo įvairiausių minčių. Ten manęs laukė visiškai nepažįstami žmonės, svetima kalba. Kai patvirtino, kad gavau Irinos vaidmenį (tai nėra pagrindinis vaidmuo, tačiau nėra ir paskutinėje vietoje), apėmė kitokios mintys: kaip išmokti tekstą, kaip seksis filmavimo aikštelėje, kokios bus gyvenimo sąlygos ir pan.
Kaip manote, kodėl jie pasirinko Jus šiam vaidmeniui?
Kartą to klausiau režisieriaus. Jis atsakė: „Taip lėmė žvaigždės.“ O kolegos aktoriai sako: „Jei tu čia, vadinasi, čia tu ir turėjai būti“ (šypsosi – red. past.).
Kiek laiko dirbote prie šio serialo? Ar tęsite darbus toliau?
Serialo pirmojo sezono darbai prasidėjo 2013 spalį, o baigėsi prieš Kalėdas. Dabar tikrai nesigailiu, kad skridau į aktorių atranką, ir laukiu nesulaukiu, kada vėl tęsime darbus. O jie prasidės gana greitai – rugsėjo viduryje. Tad kaip tik šiuo metu ne tik filmuojuosi lietuviškame seriale „Inspektorius Mažylis“, bet ir mokausi rusiškus serialo „Niuxach“ tekstus.
Kaip sekėsi įsilieti į serialo kūrybinę komandą? Ar svetima kalba buvo vienintelis sunkumas?
Serialo režisierius Artiomas Litvinenko uždraudė komandai su manimi kalbėti angliškai. Tarpusavyje bendraudavome tik rusų kalba. Tačiau tai tikrai nebuvo trūkumas. Žmonės geba susikalbėti įvairiausiomis kalbomis. Pastebėjau, kad tada daug įdėmiau ir atidžiau klausomasi, ką kalba pašnekovas, bendravimas būna artimesnis.
Manau, kad į komandą, kurios narius vienija noras viską padaryti kuo geriau, įsilieti nėra sunku.
Kalbant bendrai apie filmus ir serialus, turbūt iš užkulisių akimirkų būtų galima sukurti dar vieną įdomų filmą?..
Iš tiesų galima kurti užkulisių gyvenimo filmus. Tas gyvenimas labai įdomus, nėra jokios monotonijos.
Galbūt prieš prasidedant filmavimo darbams dažnai atliekami kokie nors ritualai?
Graži tradicija – nufilmavus pirmąjį epizodą yra sudaužoma lėkštė, o jos šukes išsidalija visa kūrybinė komanda. Tas šukes kolekcionuoju. Atmintyje pasilieka pirmieji susitikimai su režisieriais, pirmieji filmavimo darbai. Dirbdami kartu visi labai susidraugaujame ir visada būna liūdna išsiskirti.
Didesnį malonumą Jums teikia kūrybinis procesas ar matomas rezultatas?
Procesas labai svarbu: į darbą reikėtų eiti ne kaip į lažą, o kaip į šventę. Maloni, kūrybai nuteikianti atmosfera turi įtakos rezultatui. Filmavimo aikštelėje visada įdomu, pilna veiksmo ir nuotykių. Sėdėdama kino salėje ar prie ekrano patiriu mažesnį malonumą. Apie rezultatus sunku kalbėti, dar sunkiau – žiūrėti, vertinti filmus, serialus, nes visada matau, ką padariau ne taip, galvoju, ką galėjau atlikti kitaip, ir panašiai. Tačiau nemanykite, kad nemoku pasidžiaugti. Visi menininkai, kūrėjai nori gero rezultato – tokio, kuris patiktų ir tiktų ne tik jiems patiems, bet ir žiūrovams.
Kas Jūsų darbe sudėtingiausia? Galbūt vaidinti meilę?
Daryti tai, kuo tiki, niekada nėra sudėtinga. Reikia ne vaidinti, o jausti – to moko visus aktorius.
Filmuojantis kartais būna išorės trukdžių, pavyzdžiui, krenta pirmosios snaigės, o aš lauke filmuojuosi avėdama basutes ir vilkėdama vasarinę suknelę. Net grimas nuo šalčio susitraukia. Nelengva filmuotis ir naktimis, kai organizmas nori miego, smegenys tikrai nedirba visu pajėgumu, o rezultatas turi būti geras (pavyzdžiui, filmas „Valentinas vienas“ buvo filmuojamas tik naktimis). Tačiau kai darbą mėgsti, į sunkumus žiūri visai kitaip. Įsijungus kamerai, įvyksta stebuklas: visos problemos lieka nuošaly, pamirštamas net fizinis skausmas (jei personažui neskauda).
Jeigu būtų galima pasirinkti bet kokį personažą, ką norėtumėte vaidinti?
Po pirmųjų serialų norėjau įkūnyti ne tokius teigiamus personažus. Labai norėjau kurti tvirtos, gal net piktos ar kerštingos moters vaidmenį. Vėliau taip ir nutiko. Šiuo metu mano įkūnijamos moterys nėra tokios naivios, silpnos ir jautrios – jos yra tvirto charakterio, labai moteriškos, gerai žinančios, ko nori, ir to ryžtingai siekiančios.
Dažnai pagalvodavau, kad būtų labai įdomu filmuotis filmuose, kuriuose naudojami specialieji efektai.
Ar yra vaidmenų, kurie Jums būtų nepriimtini?
Manau, kad visi vaidmenys gali būti priimtini, nes aktorius kiekvieną savo personažą pamilsta, randa, kaip pateisinti net blogiausius jo poelgius. Vis dėlto man labai svarbu režisieriaus vizija ir tikslai. Viskas priklauso nuo pateikimo ir žinutės, kurią reikia perduoti žiūrovams.
Nemėgstu atvirų scenų – kalbu apie nuogą kūną. Ne visada tas atvirumas reikalingas. Kartais žiūri filmą ir supranti, kad ir be tokios scenos jis nebūtų nukentėjęs.
Būna, kad žinomumas žmones varžo ir tarsi užkrauna didesnę atsakomybę. Ar nuo tada, kai tapote viešas asmuo, labai pasikeitė Jūsų gyvenimas?
Žinoma, mano gyvenimas per tuos metus pasikeitė, bet ne dėl to, kad tapau „matoma“. Ar žinomumas mane varžo? Kol kas ne. Ar užkrovė didesnę atsakomybę? Atsakingam reikia būti ne tik tada, kai esi žinomas. Kartais pasaulinio lygio žvaigždės peržengia visas ribas, ir tokias norėtųsi tiesiog ištrinti iš interneto puslapių. Vaikų ir paauglių dievaičiai turėtų jausti didesnę atsakomybę. Manau, savo žinomumą žmonės gali panaudoti kilniais tikslais – rodydami gerą pavyzdį savo gerbėjams: propaguodami sveiko gyvenimo būdą, savanorišką veiklą, prisidėdami prie įvairių socialinių akcijų, viešai išsakydami savo nuomonę įvairiomis globaliomis temomis ir pan.
Ar pati mėgstate žiūrėti lietuviškus filmus, serialus?
Stengiuosi pažiūrėti visus lietuviškus filmus, rodomus kino teatruose. Džiaugiuosi dėl kiekvieno kolegų darbo, nes žinau, kiek meilės, jėgų, nerimo būna sudėta į kino juostą.
Vis dėlto turbūt televizorių įsijungiate retai, nes gyvenate itin aktyvų gyvenimą?
Televizorių stengiuosi žiūrėti kuo mažiau, dažniausiai žiūriu informacines laidas. Tik žiemą, kai anksti temsta, filmų žiūrime daugiau. Iš tiesų stengiamės kuo aktyviau gyventi. Jei būna laiko ramiai pasėdėti, verčiau skaitome knygas, žaidžiame, bendraujame. Vis dėlto kai vyko pasaulio futbolo čempionatas, televizorius gavo labai daug dėmesio, bet savo bėgimo treniruočių į futbolo varžybas neiškeisdavau.
Paminėjote įvairių savo laisvalaikio veiklų. Vadinasi, Jums sėkmingai sekasi paskirstyti laiką darbui, šeimai ir pomėgiams.
Kaip ir visi žmonės, stengiuosi viską suderinti – skirti laiko dukrelei, vyrui, tėvams, draugams, namams ir darbui. Daugiau ar mažiau man tai pavyksta. Mūsų šeimos pomėgiai – mano pomėgiai, stengiamės kuo daugiau laiko praleisti kartu. Daug važinėjame dviračiais, visi mėgstame aktyvų poilsį. O kada namie skaičiau knygą, nebeprisimenu: joms laiko lieka, kai keliauju traukiniu.
Ar galima sakyti, kad esate gimusi po laiminga žvaigžde?
Kiekvienas žmogus yra savo laimės ir likimo kalvis. Viskas priklauso nuo mūsų pačių – nuo mūsų darbų, siekių ir svajonių. Laimę reikia mokėti prisišaukti ir pagauti. Nieko neveikiant sunku tai padaryti. Reikia turėti daug tikslų, svajonių, dirbti dėl jų – tada ir bus geras rezultatas.
Neabejoju, kad Jums, kaip ir visiems, būna sunkių akimirkų. Kas padeda atgauti vidinę pusiausvyrą?
Kuo toliau, tuo sunkiau mane išmušti iš vėžių. Kaip sakoma, auginu odą. Stengiuosi savo problemas spręsti kuo anksčiau, kad būtų lengviau su jomis susidoroti. Man labai svarbu šeima, namai, svarbu turėti, į ką atsiremti. Kai galvoje chaosas, visas mintis susidėlioju į lentynėles bėgiodama, važinėdama dviračiu ar plaukiodama. Sportas – lyg meditacija.
Prieš tai šiek tiek užsiminėte apie serialo „Vyno kelias“ filmavimą Gruzijoje. Prie šio serialo dirbote pusę metų. Kaip jautėtės būdama toli nuo namų?
Dirbdama prie šio projekto aš dar kartą įsitikinau, kad nenorėčiau gyventi kitoje šalyje. Dirbti svetur įmanoma, bet ten įleisti šaknų nenorėčiau. Mes, lietuviai, labai ilgėjomės Lietuvos: žiūrėdavome lietuviškus filmus, klausydavomės lietuviškos muzikos… Labiausiai pasiilgdavau savo šeimos… Tai buvo tikras išbandymas.
Lietuva. Ką ji Jums reiškia?
Lietuva – mano Tėvynė, mano kraštas, mano šeima, mano laimė… Esu Lietuvos patriotė, myliu savo kraštą. Tai – mano vieninteliai namai.
Ar mėgstate keliauti po Lietuvą?
Taip, mėgstu. Su šeima gana dažnai keliaujame dviračiais. Tada galime ne tik grožėtis vaizdais, bet ir užuosti gamtos kvapus, pavyzdžiui, avietyną ar miško grybus. Stengiamės pamatyti kuo daugiau Lietuvos, nes ne tik svetimi kraštai yra gražūs. Mūsų Lietuva taip pat labai graži ir įdomi. Tereikia nepamiršti mėgautis vaizdais, kurie mus supa.
Mes, lietuviai, kartais nepakankamai vertiname tai, ką turime. Ką apie tai manote?
Svečiuodamiesi ir dirbdami Gruzijoje, mes, lietuviai, supratome, kad mūsų tautai reikia labiau save mylėti, labiau savimi didžiuotis, daugiau domėtis savo šalies istorija ir garsiau pasakoti apie tai, kas mūsų šalyje yra gera. Mes labai kuklūs… Netgi per daug.
Tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje daugybę kartų girdėjau kuo gražiausių atsiliepimų apie Lietuvą ir lietuvius. Visų pirma būdavo giriamas mūsų šalies žmonių draugiškumas, geranoriškumas, darbštumas, tvarkingumas ir svetingumas. Puikiai vertinama Lietuvos žalia gamta. Nida svetimšaliams – rojaus kampelis. Iš tiesų Lietuvoje mes turime visko.
Daug žmonių man sakė: „Mes labai mylime Jūsų šalį!“ Ir aš dažnai pagalvodavau: ar mes patys save taip mylime? Vis dėlto esu optimistė ir tikiu, kad nors yra nemažai bambančių lietuvių, prireikus mes ir vėl būtume vieningi.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos autorius Donatas Zaščiurinskas
Stilius – „Introstyle“
Makiažas – Emimakeup.lt