Aktorė Goda Piktytė: „Intelektualusis minties teatras neišnyko, jis tik pasitraukė iš visuotinio dėmesio lauko“

Aktorė Goda Piktytė jau trečius metus vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teatrui, taip pat dirba su vaidybos studijų programos studentais. Per šį neilgą laiką VDU teatras iššovė kaip šampano kamštis – šiųmečiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose VDU profesionalus teatras nominuotas net penkiose nominacijose ir yra antras tarp visų Lietuvos teatrų. Vis dėlto G. Piktytė sako, kad menininkai didžiuojasi pripažinimu ir apdovanojimais – kiekvienas pagal savo tuštybės dydį, – bet tikrai nedirba dėl pripažinimo. „Didelis „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų skaičius mūsų universiteto teatrui visų pirma leidžia manyti, kad pasirinkome tinkamą veikimo kryptį. Tiek kūrybinių ambicijų, tiek jų įgyvendinimo požiūriu“, – mano menininkė.

Kokių savybių turi turėti aktorius?

Aktorystė – nesibaigianti dėlionė, kurios pabaiga reikštų improvizacijos stebuklo mirtį. Priklausau tai teatro mokyklai, kuri svarbiausiu laiko aktoriaus gebėjimą mintį paversti veiksmu kiekvieną akimirką, kuri yra dabar ir kurią tuoj pat pakeis kita…

Juozas Miltinis kalbėjo apie aktorių filosofą ir akrobatą. Jų dermės lygis greičiausiai ir yra aktoriaus meistriškumo matas. Idealių proporcijų nėra, nes joms įtaką daro ir laikmetis. Mano profesinės karjeros pradžioje kelias valandas eilėje prie teatro kasų laukę žiūrovai scenoje visų pirma tikėjosi išgirsti kitokią mintį, suteikiančią viltį ir praskaidrinančią niūrią tikrovės rutiną. Paviršutiniškai stebint šiandienį teatro gyvenimą, gali susidaryti įspūdis, kad jame dominuoja „akrobatai“… Tačiau intelektualusis minties teatras neišnyko nei Lietuvoje, nei apskritai pasaulyje, jis gal tik kiek pasitraukė iš visuotinio dėmesio lauko. Tikiu, kad tik laikinai.

VDU teatras – prieš trejus metus į kauniečių gyvenimą įsiliejusi nauja teatrinė erdvė. Kaip čia atsidūrėte Jūs?

Kiek nustebau, kai 2011 metų vasarą VDU vadovai pasiūlė prisidėti prie naujos vaidybos studijų programos kūrimo. Tuo metu neplanavau savo meninės veiklos plėsti į edukacinę sritį. Vaidinau teatro scenoje, dirbau televizijoje ir profesinę ateitį aiškiai įsivaizdavau tarp repeticijų ir spektaklių. Turėjau ir pedagoginio darbo patirties, nors jos tuo metu ir nesureikšminau: Kaune vadovavau dramos studijai, dėsčiau teatrinės raiškos kursą universiteto studentams, Vilniuje kartu su kolegomis kelerius metus iš eilės rengėme edukacinę programą „Teatro dirbtuvės“. Vienas šios programos partnerių buvo VDU, ir, matyt, todėl, nusprendus šio universiteto Menų fakultete plėtoti grynųjų menų studijas, man buvo pasiūlyta imtis vaidybos studijų programos kūrimo.

Lietuvoje universitetų teatrai dažniausiai asocijuojasi su mėgėjais arba saviveikla. VDU teatras nuo pat pradžios buvo užsibrėžęs aukštus tikslus – ugdyti profesionalius aktorius ir rodyti spektaklius, pastatytus pripažintų teatro menininkų. Kaip sekasi tai įgyvendinti?

Lankydamasi JAV universitetuose, domėjausi jų aktorių rengimo metodais ir mačiau universitetų teatrus, kurie, viena vertus, yra neatskiriama studijų proceso dalis, tačiau, kita vertus, savo populiarumu sėkmingai konkuruoja su žinomų teatro trupių pastatymais. Ir jokios saviveiklos! Tokių universitetų teatrų sėkmės priežastis – palaipsniui vykdomas jaunųjų menininkų integravimas. Kiekvieno pastatymo šerdį sudaro patyrusių teatro profesionalų komanda, į ją įtraukiami geriausi studentai. Taigi jaunimui suteikiamos puikios tobulėjimo sąlygos, o pripažintiems menininkams užtikrinamos galimybės realizuoti kūrybines ambicijas įprastoje aukštų profesinių standartų aplinkoje.

Tokį modelį siekiu įgyvendinti ir VDU. Mūsų teatre stato žinomi scenos meistrai: Jonas Vaitkus, Agnius Jankevičius, Artūras Areima. Jie taip pat dirba su vaidybos studijų programos studentais. Toks universiteto teatras – naujas reiškinys Lietuvoje, susijęs su nusistovėjusių stereotipų laužymu, reikalaujantis daug pastangų, žmogiškųjų ir – neslėpsiu – finansinių išteklių. Todėl labai džiaugiuosi, kad universiteto teatras turi nuolatinį partnerį – teatrą „Mens Publica“, vadovaujamą mano kolegos aktoriaus Sigito Šidlausko. Šio teatro patirtis ir parama įgyvendinant kūrybinius projektus yra ypač svarbi siekiant aukščiausios meninės prabos rezultatų. Atskirai norėčiau pabrėžti universiteto vadovų dėmesį: jie nuo pat pradžių palaiko šią iniciatyvą ir įsiklauso į specifinius aktorių rengimo poreikius. Malonu, kad per tokį trumpą laiką sulaukėme ir oficialaus teatro profesionalų bendruomenės pripažinimo.

Šiemet net penkiose „Auksinių scenos kryžių“ – aukščiausių Lietuvos teatrinių apdovanojimų – nominacijose minimas VDU teatro vardas. Sėkmė, įdirbis ar atsitiktinumas?

Kūrybinių projektų valdymas siekiant sukurti aukšto meninio lygio rezultatus – sudėtingas dalykas, ypač atsižvelgiant į kuklias administracines pajėgas. Iš pažiūros tarsi viskas aišku: reikia skaityti daug pjesių, tada pasirinkti patikusią, pasirūpinti autorinėmis teisėmis, surasti vertėją, pasikviesti režisierių, scenografą, kostiumų dailininką, kompozitorių, aktorių, apskaičiuoti biudžetą, numatyti galimus rėmėjus ir juos aplankyti, parašyti paraišką (geriau – ne vieną) finansavimui gauti. Gavus finansavimą – parengti išsamų spektaklio kūrimo planą ir jį įgyvendinti, o negavus – pradėti iš pradžių… Visa tai reikia daryti nuolat, tuo pat metu, vieną pjesę skaitant, dėl kitos tariantis su režisieriumi, dar kitą repetuojant ir t. t. Suprantama, toks darbo režimas reikalauja sutelktų komandinių pastangų. Malonu, kad galiu pasikliauti neišsenkama savo bičiulės ir bendradarbės Jurgos Knyvienės energija ir profesionalumu suburiant kūrėjus dėl bendro tikslo.

Grįžtant prie pripažinimo ir „Auksinių scenos kryžių“, teatras turi nuolat statyti spektaklius, t. y. dirbti. Kartais darbo rezultatai sulaukia pripažinimo. Tada galima pasidžiaugti, pavyzdžiui, su kolegomis paminėti Tarptautinę teatro dieną ir grįžti prie darbo stalo, ant kurio – atversta pjesė ir vaidybos studijų programos aprašymas, parengtas tarptautiniams ekspertams vertinti.

Kaip, būdama vaidybos studijų programos vadovė, apibūdintumėte tuos, kurie čia įstoja? Juk aktoriaus specialybė labai romantizuota. Kokiems jauniems žmonėms niekada nepatartumėte rinktis aktorystės?

Priėmimas į VDU vaidybos studijas vyksta kartu su kitomis aukštosiomis mokyklomis, turinčiomis analogiškas teatro meno programas. Todėl jau trejus metus iš eilės, dirbdama bendrojo priėmimo komisijoje, kiekvieną vasarą matau visus Lietuvos jaunuolius, ketinančius studijuoti aktorystę. Tai nuoširdūs, jautrūs, subtilūs ir kūrybingi žmonės. Dauguma jų galėtų sėkmingai studijuoti ir kitas specialybes. Todėl, remdamasi savo ir kolegų patirtimi, bylojančia apie sudėtingą (kartais – nepakeliamą) aktoriaus ambicijų ir jų realizavimo proporciją, tarp stojančiųjų pirmiausia stengiuosi atpažinti būtent tokius, kurie visai neblogai ištvertų ir be aktorystės. Tada reikia juos įtikinti kitokio pasirinkimo galimybe ir privalumais.

O kiti konkuruoja savo gebėjimais, siekdami patekti į ribotą skaičių vietų įvairių aukštųjų mokyklų vaidybos studijų programose. Kai kurie patenka iškart, kiti, kol patenka, turi bandyti dar ir dar kartą. Kai kurie iš jų taps aktoriais, kiti taps labai gerais aktoriais. Kai kurie ieškos savo vietos gyvenime ir patys ją atras, kitiems tą vietą nurodys susidariusios aplinkybės. Svarbiausia, kad aktorystę jaunuoliai rinktųsi pagrįstai ir sąmoningai.

Mano kartai renkantis šias studijas, daugumai iš mūsų išsvajota aktoriaus profesija visų pirma buvo susijusi su darbu teatre. Ir tik šalia to, jei pasiseks, – dar ir kine. Todėl suprantama, kad, prieš ateidami į priėmimo komisiją, jau būdavome pamatę kone visus garsesnius tuo metu Lietuvos teatruose rodytus spektaklius. Tiesiog kitaip negalėjo būti! Dabar situacija pasikeitė, aktorystės turinys gerokai išsiplėtė, teatras nebėra vienintelė aktoriaus veiklos erdvė. Bet kai stojamųjų egzaminų metu sutinku jaunuolių, kurie neįstengia prisiminti matytų spektaklių pavadinimų (tačiau gerai pažįsta nuolatinius televizijos realybės šou dalyvius), būtent juos pirmiausia stengiuosi nukreipti į kitas studijų programas.

Kuo aktorystės studijos VDU skiriasi nuo kitų universitetų Lietuvoje rengiamų aktorinio meistriškumo studijų?

Studijos VDU grindžiamos istorine laisvųjų menų (lot. „artes liberales“) tradicija, kuri pabrėžia visapusiško asmenybės lavinimo svarbą. Kitaip tariant, ir vaidybos studijų programoje mokomasi ne tik tiesiogiai su specialybe susijusių disciplinų, bet ir kitų socialinių, humanitarinių bei tiksliųjų mokslų dalykų, kurie būtini šiuolaikiniam kūrėjui. Man toks studijų modelis labai artimas. Šiandien aktorius turi būti pasirengęs veikti sudėtingoje daugiakultūrėje Europos ir pasaulio erdvėje. Pavyzdžiui, mūsų teatras dalyvauja tarptautiniame projekte, kurio metu prancūzų aktorė vaidina su lietuviais mūsų scenoje, o lietuvių aktorė (VDU vaidybos studentė) tą patį vaidmenį kuria prancūzų trupėje Grenoblyje. Kokie skirtingi kultūriniai kontekstai! Šiuolaikinis aktorius privalo gerai orientuotis politiniuose, ekonominiuose ir socialiniuose procesuose, išmanyti modernias kūrybines industrijas. Studijos VDU suteikia galimybių pažinti šias sritis.

Turbūt niekas nepaneigs, kad menininkams itin reikalinga praktika jau pirmaisiais studijų metais.

Tiesa. Štai kodėl VDU vaidybos studijose šiuo požiūriu labai svarbus vaidmuo tenka universiteto teatrui, kuris atlieka ir mokomosios laboratorijos funkciją, suteikdamas studentams galimybę ne tik stebėti pripažintų teatro meistrų darbo procesą nuo idėjos iki premjeros, bet ir patiems žengti pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje. Kita vertus, esame vienintelė Kaune aktorių „kalvė“, todėl pagrindiniai miesto teatrai – Nacionalinis, Kamerinis, Mažasis, Lėlių, – rūpindamiesi savo ateitimi, atidžiai žvelgia į mūsų studentus ir nuo pat pirmųjų studijų metų kviečia juos išmėginti jėgas savo pastatymuose. Todėl galiu pagrįstai tvirtinti, kad studijų metu VDU būsimiesiems aktoriams profesionali scena yra prieinamiausia.

Kas labiausiai įkvepia kūrybiniuose procesuose? Kokie žmonės Jūsų gyvenime daro didžiausią įtaką?

Pagrindiniai mano įkvėpimo šaltiniai – knygos ir žmonės. O labiausiai – žmonės, kurie skaito arba rašo knygas. Manau, kad literatūra yra jungiamoji akademinių studijų ir aktorystės grandis. Skaitymas ir darbas su tekstu aktoriui yra neatskiriama kūrybinio proceso dalis. Skaityti mane išmokė senelis, neurochirurgijos pradininkas Lietuvoje. Jis taip pat suformavo mano požiūrį į profesionalumą ir atsakomybę bet kurioje veiklos srityje. Dabar džiaugiuosi galėdama aptarti skaitomas knygas su šeimos nariais. Labai vertinu jų humoro jausmą, kuris padeda objektyviau pažvelgti į save iš šalies tiek tariamos „šlovės“ akimirkomis, tiek apėmus kūrybinėms abejonėms.

Teksto autorė Rimgailė Dikšaitė
Nuotraukų autoriai: Dmitrijus Matvejevas, Laima Penekaitė