Aktorius Andrius Paulavičius pratęs prie iššūkių, nesklandumų filmavimo aikštelėse ir beprotiško gyvenimo tempo. Jis vos spėja lakstyti iš vienos filmavimo aikštelės į kitą. Dažniausiai besifilmuojantis užsienio ir lietuviškuose filmuose šiuo metu A. Paulavičius pluša seriale „Bruto ir Neto“. Čia jam vėlgi teko blogiuko vaidmuo. Tačiau aktorius sako: „Dar besimokant režisierius Jonas Vaitkus mums sakė, kad blogiuką gali vaidinti tik labai geras žmogus. Aš tokius vaidmenis dažniausiai ir gaunu. Tikiuosi, jog dėl to, kad esu geras žmogus. Kartais net per daug.“
Ar galite papasakoti apie savo personažą seriale „Bruto ir Neto“?
Rička yra žmogiškas. Bosas numeris du, antra kasta (juokiasi – aut. past.). Jis tvarko nešvarius reikaliukus. Jis nori būti pirmuoju bosu, tačiau jam nepavyksta. Jis paprasčiausiai nespėja to pasiekti. Jeigu būčiau buvęs scenaristas, būčiau praplėtęs jo istoriją (juokiasi – aut. past.). Dabar – vien tik muštynės, jokios meilės linijos.
Pamenu, prasidėjus filmavimo darbams nelabai supratau, ar personažas turi būti žmogiškas, ar hiperbolizuotas, tačiau vėliau pamačiau, kad hiperbolė šiuo atveju labai tinka, – vis dėlto tai ne kinas, o situacijų komedija. Svarbiausia yra rezultatas, o jis puikus. Pamatęs pirmą seriją labai apsidžiaugiau.
Kaip kuriate savo personažus?
Paprastai skaitai scenarijų, o tai darant galvoje kyla kokių nors vaizdinių. Kaip ir skaitant knygą. Pamatai, pajauti, įsigyveni į personažą, galvoji, kaip palenkti jį į vieną ar kitą pusę. Atėjęs į filmavimo aikštelę susitinki su režisieriumi, kuris tavo personažą įsivaizduoja dar kitaip, todėl bando lenkti tave į dar kitą pusę. Tada vyksta dialogas, o kartais – konfliktas (šypsosi – aut. past.). Filmuodamasis seriale susiduri su ypač greitu tempu, nėra laiko iš anksto pasitarti, nufilmuoti reikia labai daug ir greit.
Lietuvos televizijų serialų gerbėjai prieš „Bruto ir Neto“ Jus matė tik viename seriale. Taip pat šokių projekte. Ar darbas kine labai skiriasi nuo darbo televizijoje?
Pašokau, dabar gal reikia padainuoti (juokiasi – aut. past.). Kine turi didesnį biudžetą ir atitinkamai didesnes galimybes kūrybinės grupės, techninio personalo prasme. Aktoriui tenka daugiau atsakomybės. Kai dirba tiek žmonių, į aikštelę visada turi ateiti visiškai pasiruošęs, susidėliojęs tekstus ir mintis. Filmuojant serialą viskas vyksta penkis kartus greičiau negu kine. Kartais tai maišo, o kartais, atvirkščiai – padeda pamatyti savo, kaip aktoriaus, spragas ir padaryti išvadas.
Apskritai kiekviename darbe reikia dirbti su savimi. Štai vakar atlėkiau į filmavimą ir pats jaučiau, kad perspaudžiu. Gal ne ta koja iš lovos išlipau, gal laksčiau visą dieną, vaikus vežiojau, tačiau aikštelėje supratau, kad sunkiai kontroliuoju vaidmenį. Tačiau negali apsisukti ir išeiti, tam nėra laiko. Belieka tikėtis, kad montažo režisierius suras geresnį kadrą (šypsosi – aut. past.).
Yra teigiančiųjų, kad dirbdami kine aktoriai neturėtų bendrauti su technine komanda – stilistais, operatoriais, garso režisieriais. Kokia Jūsų nuomonė?
Manau, kad tai yra nesąmonė. Rezultatas yra bendras, visi turi dirbti kartu. Stilistai visada klausia, ar jaučiuosi patogiai apsirengęs, ar drabužiai tinka mano personažo charakteriui. Taip pat ir dėl grimo. Neatsiklausę ir plaukų niekada nekerpa. Man visada įdomu išgirsti garso režisierių kritiką, paklausyti, ar viskas gerai, ar nėra netikrumo. Su scenaristais dažniausiai nesusitinku, taigi ir savo personažo linijos pakeisti negaliu (juokiasi – aut. past.). Nors pamenu, vieną kartą Rusijoje filmavome filmą, aš vaidinau lietuvį vairuotoją Leningrado blokadoje. Jį turėjo nušauti filmo gale, bet aš nuėjau pas režisierių ir jį įtikinau, kad nušauti lietuvį labai negerai. Jis sutiko, ir mano personažas liko gyvas. Taigi jei tik labai nori, siužetą gali palenkti į savo pusę.
Ar nebaisu mirti tiek daug kartų?
Begyvendamas pripranti mirti (šypsosi – aut. past.).
Mėgstate televizijos serialą „Vikingai“. Gal norėtumėte vaidinti kokį nors mitologinį lietuvių narsuolį?
Žinoma, seniai jau laikas sukurti ką nors tokio! Apskritai šių dienų lietuviams labai reikia tautiškumo. Kodėl lietuviai nekuria tokio tautiško kino? Žinau, kad dabar režisierius Donatas Ulvydas kuria filmą apie Romą Kalantą, tai labai mane džiugina. Tokie filmai tautai labai reikalingi.
Ar turite savo svajonių vaidmenį?
Svajonių vaidmuo yra visapusiškas pagrindinis herojus. Mane visada domino stiprūs charakteriai. Personažų, kuriuos norėčiau vaidinti, amplitudė yra labai plati. Negaliu pasakyti, kad būtinai noriu vaidinti Otelą ar Sirano de Beržeraką. Dar besimokant režisierius Jonas Vaitkus mums sakė, kad blogiuką gali vaidinti tik labai geras žmogus. Aš tokius vaidmenis dažniausiai ir gaunu (juokiasi – aut. past.). Tikiuosi, jog dėl to, kad esu geras žmogus. Kartais net per daug.
TV3