Televizijos žiūrovai, pamatę pirmąsias naujo TV3 televizijos filmo „Puolusių angelų miestas“ serijas, liko sužavėti jauno, talentingo aktoriaus Dainiaus Jankausko skvarbaus žvilgsnio ir įtikinamos vaidybos. Teatro gerbėjams D. Jankauskas yra gerai pažįstamas iš spektaklių, tačiau jis nėra dažnai matomas televizijos eteryje. Kas pripažintą teatro aktorių, 2013 metais gavusį „Auksinį scenos kryžių“ jaunojo menininko kategorijoje, atvedė į televiziją?
D. Jankauską TV3 žiūrovai pirmadienio vakarais mato intrigų, įtampos ir santykių dramų kupiname „Puolusių angelų miesto“ pasaulyje. Dvylikos dalių televizijos filmas atskleis vieno miesto gyventojų istorijas. Su naujausia kino ir televizijos technika filmuojamoje aštraus siužeto dramoje vaidmenis kuria profesionalūs kino bei teatro aktoriai A. Lasytė, M. Vaičiulytė, N. Janičkina, A. Šlepikas, K. Jakštas, Š. Banevičius ir kiti, o pačiam D. Jankauskui teko itin įdomus – kriminalisto Dovydo – vaidmuo. Šis herojus – visa širdimi atsidavęs savo darbui, tačiau gyvenimas jaunam vyrui pateiks ne vieną iššūkį ir dilemą. Atsidavęs tarnautojas dėl meilės artimam net taps vieno kraupaus nusikaltimo bendrininku…
Dainiau, esate pripažintas teatro aktorius, televizijoje Jūsų dažnai neišvysi. Kodėl sutikote vaidinti „Puolusių angelų mieste“? Ką galite atsakyti tiems, kurie televiziją vadina blogiu ir teigia niekada jos nežiūrintys?
Nedrįsčiau tvirtinti, kad televizija – vien blogis. Kiekvienas mūsų gyvenime turime atsirinkti, kas gerai, o kas blogai. Tą patį galime padaryti ir įsijungę televizorių. Kaip aktorius taip pat turiu galimybę rinktis. Gavau gerą pasiūlymą, įdomų vaidmenį, todėl sutikau.
Mane sudomino naujas televizijos filmo pobūdis, scenarijus, kūrybinė grupė. Pasiruošimas „Puolusių angelų miestui“ vyko keliais etapais. Turėjome bandymų, vaidinome scenas iš pirmų serijų, daug kalbėjomės apie personažų charakteristikas, apie idėją. Man šis darbas įdomus ir savotiškai brangus.
Įkūnijate vidinių nesutarimų kupiną jauną, darbui atsidavusį kriminalistą Dovydą. Kuo Jums įdomus šis vaidmuo?
Dovydas yra rimta, analitiška asmenybė. Jis patenka į gyvenimiškas situacijas ir turi užduoti sau klausimą: kokį sprendimą turėčiau priimti? Kaip turėčiau elgtis – kaip brolis ar kaip kriminalistas? Man, kaip aktoriui, tai labai įdomi tema, čia susikerta interesai. Brigitos (akt. Aistės Lasytės) brolio nuostatos kertasi su policijos pareigūno nuostatomis. Šis žmogus į savo darbą žiūri rimtai ir atsakingai, bet taip pat jis – ir brolis, ir šeimos narys, ir draugas.
Yra teigiančiųjų, kad teatro aktorius, pradėjęs dirbti televizijoje, išduoda teatro šventumą. Ką manote Jūs?
Kiekvienas kūrybinis procesas man yra šventas. Nesvarbu, ar tai teatras, ar televizija. Tiek teatre, tiek televizijoje stengiuosi kurti įtikinamą charakterį, personažą, perduodantį žinutę žiūrovams. Tikiu, kad tai, ko išmokstu filmavimo aikštelėje, padeda man būti geresniu aktoriumi teatre. O tai, ko išmokstu teatre, padeda man būti geresniam filmavimo aikštelėje.
Buvote įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip jaunasis menininkas. Kas dėjosi galvoje lipant atsiimti apdovanojimo? Ar gauti šį apdovanojimą – didelis įvertinimas?
Buvau labai laimingas, nes jaučiau, kad mano sunkus darbas, ilgos valandos ir sielos paieškos kiekvienam kuriamam charakteriui, kiekvienam personažui galiausiai buvo pastebėtos ir įvertintos. Būti nominuotam tokiam apdovanojimui jau yra didelis pasiekimas, bet būti apdovanotam… Tai yra neįtikėtina, labai malonu. Dėkoju režisieriams, kurie tikėjo manimi.
Esate sukūręs įspūdingų vaidmenų teatre. Ar galima skirstyti vaidmenis į mėgstamus ir nemėgstamus?
Galbūt yra aktorių, kurie pageidauja vieno vaidmens labiau nei kito. Man kiekvienas vaidmuo yra dovana. Man tiesiog gera būti scenoje, būti filmavimo aikštelėje. Žinoma, pasitaiko įvairių situacijų. Galbūt pradžioje vaidmuo man nepasirodo priimtinas, nejaučiu jam didelių simpatijų, tačiau per ieškojimus vaidmenį prisijaukinu, jis man tampa brangus.
Kaip manote, kas teatro laukia po kokių penkerių metų, kai užaugs karta, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be interneto ir įpratusi viską matyti televizoriaus, kompiuterio ar telefono ekrane?
Teatras ir apskritai kūryba man yra kaip terapija. Tarsi veidrodis, per kurį galiu pažinti save kaip asmenybę. Sunkoka pasakyti, kas bus po penkerių metų, kai užaugs ta informacinė karta, nes aš mėgstu kūrybą, mėgstu teatrą, man tai visada bus artima. Tikiuosi, kad naujosios technologijos niekada nepakeis tikrumo, kurį gauni per meną. Menas užpildo tuštumą. Anksčiau ar vėliau žmogus pasigenda tikrumo, emocijų, išgyvenimų. Taip, šiandien galime skaityti knygas planšetėje, tačiau tai niekada neatstos to tikrumo ir pilnatvės jausmo, kuris kyla į rankas paėmus spausdintą knygą.
Erika Vyšniauskaitė